Vaistai šunims nuo virškinimo sutrikimų – Dokrinesa ekspertai įspėja, kada gydyti savarankiškai pavojinga
Šuniui pradėjus vemti ar viduriuoti, dažnas šeimininkas pirmiausia ieško pagalbos namų vaistinėlėje – kartais tarp žmonėms skirtų vaistų.
Tačiau šuns organizmas vaistines medžiagas skaido ir pasisavina kitaip nei žmogaus, todėl įprasti, žmonėms saugūs preparatai šuniui gali sukelti sunkų apsinuodijimą ar net kelti grėsmę gyvybei.
Šunų virškinimo sutrikimų priežastys gali būti labai skirtingos – nuo lengvo maisto netoleravimo ar trumpalaikio skrandžio sudirginimo, kuris praeina per parą, iki gyvybei pavojingų būklių, tokių kaip parvovirusinė infekcija, žarnyno nepraeinamumas ar vidinis kraujavimas.
Tinkamas gydymas priklauso ne vien nuo simptomų, bet pirmiausia nuo juos sukėlusios priežasties, kurią tiksliai nustatyti gali tik veterinarijos gydytojas.
Dokrinesa ekspertai paaiškina, kokie žmonių vaistai šunims gali būti pavojingi ir kokie požymiai rodo, kad būtina kreiptis į veterinarą.
Kokie žmonių vaistai pavojingi šuniui?
Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo – ibuprofenas, naproksenas ir diklofenakas – yra toksiški šunims. Jie pažeidžia skrandžio ir žarnyno gleivinę, gali sukelti opas, virškinamojo trakto kraujavimą ir inkstų pažeidimą.
Toksiškumas priklauso nuo konkretaus preparato dozės ir šuns kūno svorio. Pavyzdžiui, viena 200 mg ibuprofeno tabletė 5 kg sveriančiam šuniui sudaro 40 mg/kg dozę, kuri jau patenka į toksinio poveikio ribą.
Acetilsalicilo rūgštis (aspirinas) taip pat nėra vaistas, kurį šuniui galima duoti savarankiškai – veterinarijoje jis naudojamas tik tiksliai apskaičiuotomis dozėmis ir konkrečiais atvejais.
Paracetamolis šunims yra toksiškas, kai suvartojama per didelė dozė. Apsinuodijimas pažeidžia kepenis ir kraujo gebėjimą pernešti deguonį, todėl pasireiškia vėmimas, pilvo skausmas, silpnumas, padažnėjęs širdies ritmas, gleivinių spalvos pokyčiai ir gelta.
Sunkaus apsinuodijimo atveju, išsivysto kepenų nepakankamumas ir kyla gyvūno mirties rizika.
Papildomą pavojų kelia MDR1 geno mutacija. Ji dažniau nustatoma koliams, šelčiams, australų aviganiams ir kai kurioms giminingoms veislėms.
Šią mutaciją turinčių šunų organizmas nepakankamai pašalina tam tikras vaistines medžiagas iš centrinės nervų sistemos, todėl jos ten kaupiasi ir sukelia toksinį poveikį. Vienas tokių preparatų yra loperamidas. MDR1 mutaciją turinčiam šuniui jis gali sukelti stiprų mieguistumą, koordinacijos sutrikimą, drebulį, kvėpavimo slopinimą ir kitus neurologinius apsinuodijimo požymius.
Vaisto tinkamumą, dozę ir vartojimo trukmę visada turi nustatyti veterinarijos gydytojas pagal šuns svorį, sveikatos būklę ir konkrečią diagnozę.
Kodėl vaistus nuo viduriavimo galima duoti tik veterinaro nurodymu?
Vaistus nuo viduriavimo šuniui reikia duoti tik tada, kai veterinaras nustato sutrikimo priežastį ir parenka tinkamą gydymą.
Jei viduriavimą sukelia bakterinė infekcija, veterinaras gali paskirti antibiotikų kursą, tačiau antibiotikai nenaudojami profilaktiškai ar vien dėl paties viduriavimo.
Be pagrindo arba netinkamai parinktas antibiotikas nepašalina tikrosios problemos, sutrikdo žarnyno mikroflorą ir didina bakterijų atsparumo antibiotikams riziką.
Žmonėms skirti vaistai nuo vėmimo, pykinimo ar viduriavimo šuniui netinka savarankiškam gydymui. Kai kurie preparatai šunims yra toksiški, o kiti slopina simptomus ir taip apsunkina tikrosios ligos priežasties nustatymą.
Pavyzdžiui, slopinant vėmimą neįvertinus, ar šuo neprarijo svetimkūnio, galima uždelsti žarnyno nepraeinamumo diagnozę ir būtiną gydymą.
Aktyvinta anglis gali būti naudojama tam tikrų apsinuodijimų atvejais, tačiau ją šuniui reikia duoti tik veterinaro nurodymu. Ji suriša tik tam tikras toksines medžiagas, bet neveikia visų nuodų, todėl pirmiausia reikia įvertinti, kuo gyvūnas apsinuodijo.
Dozė apskaičiuojama pagal šuns kūno svorį ir būklę. Vemiančiam, apsnūdusiam ar sunkiai ryjančiam šuniui aktyvintos anglies davimas per burną kelia aspiracijos į plaučius pavojų.
Daugiau informacijos → Vaistai nuo viduriavimo šunims iš Dokrinesa.
Kada šuns viduriavimą galima stebėti namuose, o kada reikia veterinaro?
Lengvą viduriavimą galima stebėti namuose iki 24–48 valandų, jei šuo išlieka žvalus, geria vandenį, ėda ir neturi kitų ligos požymių.
Šiuo laikotarpiu rekomenduojamas lengvai virškinamas maistas mažesnėmis, bet dažnesnėmis porcijomis – virti ryžiai su virta vištiena, virtos bulvės be druskos ar liesa žuvis.
Veterinaro pagalbos reikia, jei kartu su viduriavimu atsiranda bent vienas iš šių požymių:
- vėmimas;
- mieguistumas ar apatija;
- kraujas išmatose arba vėmaluose;
- įtemptas ar skausmingas pilvas;
- viduriavimas tęsiasi ilgiau nei 48 valandas.
Kokios rimtos ligos gali slėptis po virškinimo sutrikimo simptomais?
Vėmimas, viduriavimas ir apetito praradimas gali rodyti ne tik paprastą virškinimo sutrikimą, bet ir gyvybei pavojingą ligą.
Šunų parvovirusinė infekcija yra sunki virusinė liga, ypač pavojinga jauniems, nevakcinuotiems šuniukams. Jai būdingas stiprus vėmimas, viduriavimas, dažnai su krauju, apetito praradimas, silpnumas ir greita dehidratacija.
Žarnyno nepraeinamumas dažniausiai išsivysto šuniui prarijus svetimkūnį. Būdingi požymiai yra pasikartojantis vėmimas, apetito praradimas, pilvo skausmas ir tuštinimosi sutrikimai. Visiškas žarnyno nepraeinamumas yra skubi būklė, kuriai dažnai reikalinga chirurginė intervencija.
Todėl esant pasikartojančiam vėmimui, kraujui išmatose ar vėmaluose, stipriam silpnumui, pilvo skausmui ar užsitęsusiam viduriavimui, nereikėtų bandyti gydyti savarankiškai.
Tokiais atvejais šunį turi įvertinti veterinarijos gydytojas, nustatyti tikslią simptomų priežastį ir paskirti tinkamą gydymą.
Plojimai 0Lankytojai 0
Video rekomendacijos
Naujienos iš interneto
Taip pat skaitykite
Naujausios žinios
Loading
