Kodėl įtraukusis ugdymas vis dar stringa? Atsakymų ieškoma scenoje

Artėjant naujiems mokslo metams, pokalbiai apie įtraukųjį ugdymą vėl tampa itin aktualūs. Mokyklų bendruomenės ruošiasi ne tik pamokoms, bet ir labai skirtingiems vaikų poreikiams, tėvų lūkesčiams bei kasdienėms situacijoms, kurioms ne visada pakanka aiškių instrukcijų ar teisės aktų.

Įtraukusis ugdymas Lietuvoje jau tapo kasdienės švietimo sistemos dalimi, tačiau mokyklų bendruomenėse vis dar netrūksta įtampos, nesusikalbėjimo ir situacijų, kuriose nėra paprastų atsakymų. Ką daryti, kai mokytojas jaučiasi paliktas vienas? Kaip reaguoti, kai tėvai baiminasi, kad jų vaiko poreikiai liks nuošalyje? Ir kas nutinka tuomet, kai pats vaikas į sprendimų paiešką beveik neįtraukiamas?

Šiuos klausimus „Pokyčių ambasada“ siūlo nagrinėti ne konferencijų salėje, o scenoje – pasitelkiant diskusijų spektaklius.

Profesionalūs aktoriai juose atkuria realistiškas mokyklos, šeimos ir bendruomenės situacijas, kuriose susiduria skirtingi interesai, lūkesčiai ir baimės. Spektaklis čia nėra baigtinis pasakojimas – po scenų prasideda diskusija su žiūrovais, kviečiant juos analizuoti veikėjų sprendimus, ieškoti alternatyvų ir pažvelgti į tą pačią situaciją iš kelių perspektyvų.

„Prieš prasidedant naujiems mokslo metams įtraukties tema vėl grįžta į pirmą planą. Tačiau kalbėdami apie ją dažnai susitelkiame į teisės aktus, specialistų trūkumą ar finansavimą. Visa tai labai svarbu, bet kasdienybėje įtrauktis neretai stringa ir dėl paprastesnio, nors ne mažiau sudėtingo dalyko – žmonės vieni kitų neišgirsta. Mokytojai, tėvai ir vaikai gali matyti tą pačią situaciją visiškai skirtingai. Teatras leidžia tai pamatyti labai aiškiai“, – sako „Pokyčių ambasados“ vadovė Klementina Gruzdienė.

Pasak jos, būtent todėl diskusijų spektakliuose sąmoningai vengiama pateikti vieną „teisingą“ atsakymą.

„Mums svarbu ne pasakyti auditorijai, kas kaltas ar kaip privaloma elgtis. Įdomiausia prasideda tada, kai žmogus pats pagauna save galvojant: o jeigu būčiau to mokytojo vietoje? O jeigu būčiau vaiko mama? O kaip šią situaciją patiria pats vaikas? Tokios diskusijos dažnai atveria daugiau nei dar viena teorinė paskaita“, – teigia K. Gruzdienė.

Diskusijų teatro metodas leidžia jautrias temas nagrinėti per konkrečias gyvenimiškas situacijas. Žiūrovai tampa ne pasyviais stebėtojais, bet aktyviais proceso dalyviais: svarsto, kas liko neišgirstas, kur prasidėjo konfliktas, kokie sprendimai galėjo būti priimti kitaip ir ką galėtų keisti pati bendruomenė.

Metodas jau išbandytas dirbant su skirtingomis auditorijomis. Organizatorių teigimu, jo stiprybė – galimybė apie įtrauktį, negalią, skirtingus poreikius ir bendruomenėje kylančius konfliktus kalbėtis ne abstrakčiai, o per situacijas, kurias žmonės atpažįsta iš savo kasdienybės.

Artėjant rugsėjui, tokie pokalbiai tampa ypač svarbūs ir mokykloms, kurios ieško ne dar vieno teorinio mokymo, o būdo sustiprinti visos bendruomenės gebėjimą kalbėtis apie sudėtingas situacijas dar prieš joms tampant konfliktais.

Diskusijų spektakliai rengiami mokyklų ir švietimo bendruomenėms, savivaldybėms, organizacijoms bei įmonėms, norinčioms giliau kalbėtis apie įvairovę, įtrauktį ir tarpusavio supratimą.