Šunų kirpėja Marija: „Kirpykloje jaučiuosi ten, kur ir turiu būti“ – sugrįžimas į Alytų atvedė prie mylimo darbo

„Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad vieną dieną kirpsiu šuniukus, tačiau šiandien esu be galo dėkinga už šią galimybę. Galiu drąsiai pasakyti, kad atradau veiklą, kuri man teikia daug džiaugsmo, o dirbdama jaučiuosi laiminga“, – sako dvejus metus šuniukų kirpėja dirbanti ir kasdien vis besimokanti alytiškė Marija Mitalauskienė.

Alytuje gimusi ir augusi Marija, baigusi mokyklą, išvyko studijuoti į Vilnių – pasirinko kūno kultūrą Lietuvos edukologijos universitete. Baigusi studijas nusprendė išbandyti gyvenimą užsienyje. Kurį laiką gyveno Jungtinėje Karalystėje, vėliau – Švedijoje.

„Tačiau, kad ir kur būčiau gyvenusi, mane visada traukė sugrįžti į savo gimtąjį ir mylimą miestą – Alytų. Kodėl norėjau grįžti į Alytų? Kodėl ne į Kauną ar Vilnių, kur, kaip daugelis sako, daugiau galimybių? Man visos reikalingos galimybės yra čia. Alytuje netrūksta darbo vietų, o svarbiausia – čia mane supa gamta. Esu gamtos mylėtoja, todėl Alytus man yra ypatingas. Jis žavi savo grožiu, išpuoselėta aplinka, švara ir ramybe. Būtent todėl nesirinkčiau gyventi niekur kitur. Viską, ko reikia visaverčiam gyvenimui, galiu rasti Alytuje. Tai miestas, kuriame jaučiuosi sava ir kuriame gera kurti savo ateitį“, – teigia M. Mitalauskienė.

Grįžusi į Lietuvą Marija ilgai svarstė, kuo norėtų užsiimti toliau. „Žinojau tik viena – noriu dirbti su gyvūnais. Iš pradžių galvojau apie šunų veisimą, tačiau greitai supratau, kad tai ne man. Tuo metu buvau užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje, kur konsultantė pasiūlė pasinaudoti valstybės finansuojamais šunų kirpimo kursais. Nusprendžiau pabandyti – ir būtent taip prasidėjo mano kelias į šią profesiją“, – pasakoja Putinuose, „Junnos gyvūnų kirpykloje“, patalpas besinuomojanti alytiškė.

Vis dėlto, kaip sako M. Mitalauskienė, vien kursų nepakanka – didžiausią vaidmenį atlieka praktika, nuolatinis tobulėjimas ir noras mokytis. Kuo daugiau įdedi darbo, pastangų ir meilės savo veiklai, tuo geresnių rezultatų pasieki.

Pirmasis alytiškės klientas buvo draugės Jorkšyro terjeras. Tai viena iš lengviau kerpamų šunų veislių, todėl buvo puiki pradžia. Vis dėlto pradėti nebuvo lengva – kirpimas užtrukdavo ilgai, o pasitikėjimo savimi dar labai trūko.

Dabar Marijos klientų gretose yra labai įvairių veislių šunų, ji sulaukia Jorkšyro terjerų, Maltos bišonų, špicų ir Vakarų Škotijos baltųjų terjerų (vestų), taip pat nemažai mišrūnų.

O dažniausiai kerpa pudelius – šiuo metu tai viena populiariausių šunų veislių. Kartu tai viena reikliausių veislių priežiūros atžvilgiu. Jų kailį būtina reguliariai šukuoti, o kirpimus atlikti maždaug kas 6–8 savaites. Jei priežiūra apleidžiama, kailis greitai susivelia, todėl kirpimas tampa sudėtingesnis ir ne toks malonus pačiam augintiniui.

Vienam šuniukui kirpėja įprastai skiria apie dvi valandas. Jei augintinio kailis yra stipriai susivėlęs ir jį reikia kruopščiai iššukuoti, procedūra gali užtrukti ir ilgiau.

Kirpimas prasideda nuo higienos procedūrų – nukerpami nagai, išvalomos ausys. Tuomet šuniukas išmaudomas, išdžiovinamas džiovintuvu ir kruopščiai iššukuojamas, kad kailis būtų kuo geriau ištiesintas. Tik po šių etapų pradedamas kirpimas. Toks darbo procesas leidžia pasiekti gražiausią ir kokybiškiausią rezultatą.

Kaip dažnai reikėtų lankytis kirpykloje, priklauso nuo šuns veislės, kailio tipo ir pasirinkto kirpimo. M. Mitalauskienė rekomenduoja apsilankyti kas 1–3 mėnesius, kad kailis išliktų tvarkingas, sveikas ir nesiveltų.

Alytiškė kirpėja pasakoja, kad šuniukai tikrai puikiai prisimena apsilankymus kirpykloje. Vieni su džiaugsmu sugrįžta, o kiti tiesiog nemėgsta pačios procedūros. Vieniems kirpykla tampa malonia patirtimi, o kitiems prireikia daugiau laiko priprasti ir pasijusti saugiai. Būna ir tokių, kurie vos priartėję prie kirpyklos – dar likus apie šimtui metrų – jau tempia šeimininką į kitą pusę.

„Turiu vieną nuolatinį keturkojį klientą, kuris kiekvieną kartą priverčia nusišypsoti. Viso kirpimo metu jis nenori nuo manęs atsitraukti – nuolat lipa ant kelių, ieško dėmesio ir glaudžiasi. Net ir šeimininkui atėjus jo pasiimti, dar kurį laiką nenori manęs palikti. Dėl to kirpimas būna tikrai linksmas, nors dirbti tenka nuolat judant mažajam klientui“, – juokiasi Marija.

O su išsigandusiais šuniukais, jos nuomone, svarbiausia yra kantrybė, švelnumas ir neskubėjimas. Labai svarbu pelnyti augintinio pasitikėjimą, kad procedūrų metu jis jaustųsi kuo ramiau ir saugiau. Tam kartais prireikia ne vieno apsilankymo, tačiau rezultatas tikrai to vertas.

„Pasitaiko ir agresyvesnių šuniukų. Tokiais atvejais pirmiausia galvoju apie visų saugumą, todėl prireikus naudojamas antsnukis. Kartais paprašau, kad šalia pabūtų ir šeimininkas – kai kuriems augintiniams jo buvimas suteikia daugiau ramybės ir saugumo. Manau, kad agresija dažniausiai kyla ne iš piktumo, o iš baimės, streso ar ankstesnių nemalonių patirčių. Todėl nelaikau tokių šuniukų blogais – jie tiesiog išsigandę. Priimu visus augintinius, nes kiekvienas jų nusipelno kantrios priežiūros ir rūpesčio“, – pasakoja M. Mitalauskienė.

Pagrindinis alytiškės kirpėjos patarimas šeimininkams – reguliariai šukuoti augintinio kailį namuose ir nuo mažens pratinti jį prie šukavimo bei kitų priežiūros procedūrų. Taip šuniukas jausis ramiau, o apsilankymai kirpykloje nekels streso.

„Dažniausia šeimininkų klaida – per vėlai pradėti pratinti augintinį prie kirpyklos ir nepakankamai prižiūrėti jo kailį namuose. Labai svarbu šuniuką nuo mažens pratinti prie šukavimo, prisilietimų ir kirpimo procedūrų – tuomet apsilankymai kirpykloje būna daug ramesni ir malonesni. Taip pat nemažai problemų kyla dėl to, kad augintiniai namuose nėra reguliariai šukuojami. Dėl to kailis susivelia, o kirpimas tampa sudėtingesnis ir mažiau komfortiškas pačiam šuniukui“, – sako Marija.

Visiems šunų šeimininkams ji linki kantrybės, meilės ir atsakingo požiūrio į kasdienę augintinio priežiūrą. Nes tik rūpinantis savo šuniuku nuo mažens, užauginamas laimingas ir sveikas keturkojis draugas.

Jeigu dėl laiko stokos ar kitų priežasčių kailis vis dėlto stipriai susivelia, nereikėtų bijoti jo nuskusti. Kartais tai yra humaniškiausias ir patogiausias sprendimas pačiam augintiniui, nes susivėlęs kailis gali kelti diskomfortą ar net skausmą. Kailis atauga gana greitai, o svarbiausia – šuniukas vėl jaučiasi patogiai ir gali džiaugtis kasdieniu gyvenimu.

„Kailio priežiūra reikalinga visiems šunims, tačiau ji priklauso nuo veislės ir kailio tipo. Ilgaplaukiams ar garbanoto kailio augintiniams būtinas reguliarus kirpimas ir profesionali priežiūra. Tuo tarpu trumpaplaukiams šunims kirpimo dažniausiai nereikia – jiems atliekamos nukailinimo procedūros. Jei šeimininkai tinkamai prižiūri tokio šuns kailį namuose, reguliariai lankytis kirpykloje nebūtina“, – teigia kirpėja M. Mitalauskienė. Ji taip pat kerpa bei nukailina ir katinukus. Tai dar viena alytiškės darbo dalis, reikalaujanti daug kantrybės ir atsargumo.

M. Mitalauskienės manymu, žmonėms svarbu suprasti, jog šunų kirpimas ir priežiūra nėra tik grožis – tai ir gyvūno sveikata bei savijauta.

Kirpėjos profesijos ateitį Lietuvoje ji mato tikrai augančią, nes vis daugiau žmonių skiria dėmesio savo augintiniams.

„Myliu šį savo darbą. Kirpykloje jaučiuosi ten, kur ir turiu būti. Esu dirbusi įvairius darbus, kuriuose nebuvau laiminga, tačiau čia viskas kitaip – einu ne kaip į darbą, o tarsi į savo pomėgį. Žinoma, tai nėra lengva profesija. Ji reikalauja daug jėgos, kantrybės ir, svarbiausia, meilės gyvūnams. Tačiau būtent tai ir suteikia didžiausią prasmę bei džiaugsmą kasdien“, – sako Marija.

Savo darbus ji pristato „Facebook“ puslapyje „Šunų kirpėja – Marija“. „Man patinka dalintis savo rezultatais, matyti šeimininkų reakcijas ir kartu pačiai pastebėti, ką dar galiu patobulinti ar koreguoti. Tai jau tapo mano kasdienybe – rytais, prie puodelio kavos, prieš darbą, įkeliu bent po kelis „reelsus“ – trumpuosius vaizdo įrašus. Tai ne tik maloni rutina, bet ir puikus būdas parodyti savo darbą. Taip žmonės gali lengviau įvertinti, ar mano kirpimo stilius jiems tinka“, – pasakoja M. Mitalauskienė.

Alytiškės šeimos narius džiugina dvi labradorės – Blessa ir Hope. „Su Blessa viskas ir prasidėjo – vėliau nusprendėme, kad jai reikia draugės, taip atsirado Hope. Būtent nuo jų ir užgimė mano meilė augintiniams. Man tai – nuostabiausia, ką gali suteikti gyvenimas: besąlygiška meilė. Dažniausiai su jomis leidžiame laiką miške ar laukuose, kur jos gali laisvai bėgioti ir gaudyti kamuoliuką. Jos visada viena kitą vejasi, žaidžia ir džiaugiasi buvimu kartu. O vasarą labradorėms didžiausias džiaugsmas – maudynės ežere“, – sako Marija.

Ir baigdama pokalbį alytiškė skatina visus, kurie svajoja apie pokyčius: „Nebijokite išeiti iš komforto zonos. Iš patirties galiu pasakyti: tai verta. Bet tikrai žinau, kad nėra lengva. Aš pati taip atradau savo veiklą, kuri man yra ne tik darbas, bet ir kasdienis džiaugsmas. O jei galvojate apie šunų kirpimą, svarbiausia – meilė gyvūnams, kantrybė ir vidinė stiprybė. Tai darbas, kuriame netrūksta iššūkių, netikėtumų ir atsakomybės, todėl reikia kantrybės ir susikaupimo.“