Žuvitakio įrengimas būtų unikalus projektas Lietuvos mastu, tikriausiai kiekvieno lašišas gaudančio žvejo svajonė pagauti lašišą ties Birštonu, Merkyje ar kažkur kitur, mano Aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis.
Deja, daugiau kaip prieš pusę amžiaus pastatyta KHE ir net 20 metrų aukštį siekianti užtvanka tapo kliūtimi nenutrūkstamai laivybai ir žuvų migracijai.
„Pakelti“ žuvį visiškai nėra problemų – žuvitakis tam ir skirtas, būtų kur kas didesnis baseinas, kur jos galėtų neršti, o didžiausias iššūkis būtų ištirti, ar tos išneršusios lašišos ir tie maži lašišiukai surastų kelią per Kauno marias ir saugiai nusileistų bei grįžtų atgal į Baltijos jūrą.
Atvėrus Nemuną nepertraukiamai laivybai, toks vandens kelias atitinkamai atvertų naujas galimybes.
Šliuzo projekto įgyvendinimas sujungtų visą beveik 500 km Lietuvoje ir pasienio ruožuose su Gardino (Baltarusija) bei Kaliningrado (Rusija) sritimi besidriekiančią Nemuno atkarpą. Nenutrūkstamu keliu būtų galima plaukti nuo Druskininkų iki pat Kuršių marių.
Siekdama atgaivinti praeities kartų užmirštą projektą, į Susisiekimo ministeriją kreipėsi Kauno miesto savivaldybė, prašydama inicijuoti Nemuno aukštupio įtraukimą, kas atvertų naujus tarptautinius laivybos kelius – upėmis būtų galima pasiekti Lenkiją ir atokesnes Vakarų Europos valstybes.
Laivybos šliuzas bei žuvitakis sujungtų Nemuno aukštupį ir žemupį.
Memorandumas šiuo klausimu pasirašytas laive „Nemunas“, kuris buvo paskutinis įplaukęs į tuomet dar būsimą Kauno marių akvatoriją prieš pat Nemuno upės užtvenkimą.
Šiuo metu vykdomas Transeuropinio transporto tinklo (TEN-T) vandens kelio modernizavimo projektas yra esminis lūžis gerinant laivybos sąlygas Nemuno upėje, o tikslas – eksploatuoti abi Nemuno upės atkarpas abipus Kauno hidroelektrinės užtvankos, kam neabejotinai reikalingas laivų šliuzo įrengimas.