Vieni automobilį įsigyja ir vairuoja jį dėl to, kad jis yra susisiekimo priemonė, sutaupo laiko bei padeda pagerinti asmeninę materialinę padėtį. Kiti tiesiog todėl, kad mėgsta mėgautis kelionėse prie vairo, pasipuikuoti savo brangiu pirkiniu ar dar dėl kokių nors kitų priežasčių. Dalis visuomenės stebisi pastaraisiais, vadina juos hedonistais, t. y. vien malonumo siekiančiais asmenimis. Bet pabandykime įsivaizduoti, kaip ta dalis įvertintų tuos žmones, kurie mėgtų ilgalaikius nemalonius pojūčius, pavyzdžiui, kad ir stresą… Tuo labiau, stresą, koreguojantį mūsų elgesį prie automobilio vairo.
Stresą David G. Myers apibūdina, kaip tam tikrų įvykių, mūsų laikomų grėsmingais bei sunkiais ir vadinamų stresoriais, suvokimu ir reagavimu į juos. Pasak jo, stresoriaus poveikis gali būti teigiamas, kai jis aktyvina ir motyvuoja sunkumus, tačiau daug dažniau stresoriai mums kelia grėsmę. Suprantama, kad patyrusį profesionalų automobilių lenktynininką netikėtos situacijos metu išsiskyręs adrenalinas sukoncentruos. Tačiau identišką situaciją neretai patiriantys vairuotojai, taps tų dvejų trečdalių, besiskundžiančių stresą sukeliančiais simptomais, sąraše (Amerikos šeimos gydytojų akademijos tyrimo duomenimis 1983). Įdomu tai, kad streso ar įtampos metu mūsų smegenyse vyksta keistas procesas: trumpuoju keliu impulsai keliauja neužsukdami į smegenų žievę. Todėl tame procese sąmoningumas nedalyvauja, o mūsų reakcija prilygsta gyvūnams.
Tikėtina, kad dauguma eismo dalyvių daugiau ar mažiau jaučia stresą. Ypač, jei ne taip jau ir dažnai „išeina“ iš savo komforto zonos – vyksta į kitą miestą, kitą šalį. Vietovės yra vienas iš faktorių, įtakojančių vairavimo psichologiją. Be to, dalyvaujantis eisme automobilių srautas mažame miestelyje nebūna tokio mąsto, kaip didmiesčiuose, todėl galima teigti, kad dideliuose miestuose vairavimas tiek vietiniams, tiek atvykėliams neišvengiamai „sušvirkš“ didesnę dozę adrenalino.
Nemenką vaidmenį vairavimo psichologijoje „vaidina“ ir vairuotojo amžius bei vairuotojo stažas. Čia kaip su tuo Sokrato posakiu „Aš žinau, kad nieko nežinau“. Jauni ir neseniai įsigiję vairuotojo pažymėjimą pervertina savo gebėjimus, reikalingus vairuoti transporto priemonę. Ko nepasakysi apie vyresnį amžiumi ir didesnį vairuotojo stažą turintį asmenį. Neretai jaunas, kitiems eismo dalyviams „organizuodamas“ įtampą keliančias situacijas keliuose ir miesto gatvėse, pats nepatiria streso, nes tai priima kaip pramogą. Deja, iki pirmo rimto eismo įvykio.
Atsižvelgiant į vairuotojo stažą, teigiama, jog rizikingiausias dalyvavimo eisme laikotarpis yra penkti metai po vairuotojo pažymėjimo įsigijimo – pažymi https:/carone.app specialistai. Penkerius metus, nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus, vairavus automobilį, kai viską gebi daryti mechaniškai, klaidingai imama save vertinti, imant galvoti, kad jau esi profesionalas. Perdėtas pasitikėjimas savimi nulemia nelaimingus atsitikimus keliuose.
Nors garbaus amžiaus vairuotojų dėl realių priežasčių eisme dalyvauja rečiau, natūralu, kad autoįvykių neišvengia ir jie. Gyvenimo negandų „pašokdintų“, neišvengiamai fizinių negalių ar amžiaus procesų veikiamų tokių asmenų vairuojamų automobilių greitis keliuose vis mažėja, kaip ir jų reakcija prie vairo, kas kuria nepalankias situacijas kitiems tuo metu kartu dalyvaujantiems eisme.
Santūrumą prie vairo pasąmoningai padiktuoja ir asmenybės, laikančios vairą savo rankose, psichologinis tipas ir temperamentas apskritai. Saulės iškaitintoje šalyje temperamentingas vairuotojas šūkaus per automobilio langus, nenustodamas vartos garso signalą, gestikuliuos rankomis, veido išraiška reikš savo nepasitenkinimą eismo situacija. Visur sava vairavimo psichologija ir priimtas vairuotojų dialogas! Matyt, dėl klimato kaitos Lietuvoje, o gal dėl didžiulio automobilių skaičiaus, ar atsiradusių parkavimo problemų, ginčuose dėl vietos gatvėje santūrumą praranda ir Lietuvos vairuotojai. Psichoterapeutė Genovaitė Petronienė įsitikinusi, jog didžiąja dalimi vairuotojo elgesį nulemia jo charakterio tipų savybės. Tų tipų turime keletą, iš kurių vienas dominuoja. Kadangi narcisistinio tipo asmenybės turi ypatybę nuvertinti kitus žmones, prie vairo jos bus ramios. Jausmų valdomos paranojinio tipo asmenybės, galvojančios, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš juos, atvirkščiai – elgsis neapgalvotai ir pavojingai. Nelinkusios konfliktuoti depresyvaus ir mazochistinio tipo asmenybės išdrįs išreikšti savo pyktį keiksnojimais, nes automobilis dažniausiai jiems ir yra ta vienintelė vieta, kur jie tai leidžia sau daryti.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta apklausa atskleidė, kad Lietuvos keliuose tiek pėstiesiems, tiek dviratininkams, tiek automobilių vairuotojams daugiausiai streso kelia neatsakingas kitų sutinkamų vairuotojų elgesys, griaunantis saugią kelių atmosferą. Draudimo bendrovės BTA Ekspertizių skyriaus vadovas Andrius Žiukelis pateikia būdus, kaip paprastai išspręsti šias eismo kultūros problemas. Tad, kaip teigia jis, visų eismo dalyvių streso lygį sumažinti galima: laikantis korektiško atstumo; laiku perspėjant apie planuojamą manevrą; nesusipratimo atveju draugiškai reaguojant.
Mažinant vairuotojų stresą savo elgesį kelyje turėtų keisti ir pėstieji. Ne veltui 57 procentai automobilių vairuotojų nurodė, jog jiems stresą sukelia netikėtai į perėją išeinantys pėstieji, o 53,8 proc. – gatvę neleistinoje vietoje kertantys praeiviai. 64,4 proc. išskyrė labiausiai veikiantį streso faktorių – manevrų metu posūkių nerodančius kitų automobilių vairuotojus. Daugiau nei pusė apklausos dalyvių piktinosi staigiai manevruojančiais tarp eismo juostų, bei agresyviai iš galo privažiuojančiais, kitų automobilius parkavimo vietose užstatančiais (41,1 proc.).
Anot A. Žiukelio, apklausoje (2023) išvardinti dirgikliai tiesiogiai susiję su eismo saugumu, nes įvardijamos situacijos iki minimumo sumažina laiką, skirtą sureaguoti, suvaldyti savo automobilį ir išvengti skaudaus eismo įvykio.
Trumpai apžvelgus vairavimo psichologiją, streso faktorius prie vairo ir vairuotojų elgesį, džiugina (bet nė kiek nestebina) tai, jog nerandama faktų, kad stresą prie vairo keltų pati transporto priemonė. Galima teigti, kad „prifarširuotas“ įvairiais elektroniniais prietaisais automobilis nėra streso sukėlėjas. Kita vertus, atvirkščiai – vairuotojui jis teikia saugumo jausmą. Būtina pažymėti svarbiausią – elektronika nepriklausoma nuo emocijų.
GPS sekimo sistema skatina vairuotojus sekti automobilio greitį, maršrutą, staigų stabdymą. Tikslus maršruto žinojimas, išsianalizavimas ir nuolatinė palyda kelyje padeda jaustis saugiai, komfortiškai ir užtikrintai. Be to, kelionės metu pasukus ne ten, maršrutas perskaičiuojamas. Įvairiose programėlėse galima pasirinkti maršrutą pagal vairuotojo prioritetus. Tokius kaip: ekonomiškiau, greičiau, per trumpesnį laiką ar specialias vietas ir panašiai. Vairuotojo greičio ir stabdymo sekimas atitinkamai padeda pastebėti, kad būta sudėtingesnių situacijų. Taip pat programėlių padeda įsivardinti netinkamus vairavimo įpročius ir, pasidarius išvadas, koreguoti vairavimo elgesį, jį orientuojant į daugiau atsakingą ir ekonomiškesnį.
