Prieš gerą dešimtmetį įvaikinimo ir globos temos buvo laikomos tabu – globa buvo apaugusi mitais. Vaikai, kad auga ne biologinių tėvų šeimoje, sužinodavo sulaukę pilnametystės ar dar vėliau. „Šiandien situacija pasikeitusi iš esmės, nors įvairių mitų dar pasitaiko. Mūsų tikslas juos pakeisti ir padėti be tėvų globos likusiems vaikams“, – sako Druskininkų globos centre dirbanti Erika Sakalauskienė.
Kai prieš trejus metus visoje Lietuvoje, o taip pat ir Druskininkuose, buvo įsteigti globos centrai, Erika buvo pirmoji čia dirbti pradėjusi darbuotoja. Kaip pati sako, pradžia buvo sunki, tačiau šiandien jau galima pasidžiaugti pasiektais rezultatais, glaudžiu ryšiu su 24 druskininkiečių šeimomis, kuriose globojami vaikai.
„Prieš pradėdama dirbti globos centre, dešimt metų dirbau su rizikos šeimomis. Mačiau, iš kokių sąlygų paimami vaikai. Mačiau skurdžią tų vaikų kasdienybę, baimės, liūdesio, skausmo pilnas akis. Vaikų, kurie patenka į globą, kurie turi galimybę gyventi šeimoje, akys visai kitokios“, – apie savo darbą pasakoja Erika.
Šis interviu imtas Globėjų dienos proga, tačiau Erika sako, kad apie globą reikia kalbėti nuolat – tik taip pavyks galutinai išsklaidyti visus mitus.
„Man keista ir nesuprantama, kad kartais net iš išsilavinusių žmonių lūpų tenka išgirsti, kad vaikai globojami dėl pinigų. Labai gerai viena mūsų globėja yra pasakiusi, kad jeigu manote, kad tai tik dėl pinigų, tai patys pabandykite, ir pamatysite, kad niekas milijonų iš globos nesusikrovė. Nėra nieko blogo, kad globėjas gauna išmokas. Juk jis augina vaiką, kuriam reikia apsirengti, pavalgyti, lankyti mokyklą, būrelius, vasarą – stovyklas. Kodėl mes norime duoti savo biologiniams vaikams kuo daugiau, o skaičiuojame globojamam vaikui skiriamus pinigus?“, – stebisi Erika ir juokauja, kad jeigu savo vaikas į mokyklą nueitų suplyšusiais batais, gal niekas ir nepastebėtų, bet jei tuos pačius batus užsidėtų globojamas vaikas – visi tuoj pultų kaltinti globėją nesirūpinimu.
„Druskininkų savivaldybėje gyvenančios globėjų šeimos labai šaunios. Tačiau dažnai žmonės nenori viešinti savo istorijų, nes sulaukia tokių vertinimų: ko norėti iš to vaiko, jis gi iš globos namų. Arba : pažiūrėk, kokie tėvai jo buvo, ko iš jo norėti. Patikėkit, tokie žodžiai labai skaudina ir vaikus, ir juos globojančias šeimas“, – atvirai pasakoja Erika.
Pasak Erikos, dažniausiai norą globoti vaikus pareiškia savo biologinių vaikų neturinčios šeimos, tačiau vis dažnėja praktika, kad savo vaikus užauginę sutuoktiniai nusprendžia padėti likimo nuskriaustiems vaikams ir padovanoti jiems gyvenimą šeimoje. „Druskininkuose turime atvejį, kai šeima nusprendė globoti tris paauglius. Tai tikrai nemažas iššūkis, nes paauglystė sunkus laikotarpis ir tėvams, ir vaikams. Bet nuoširdžiai žaviuosi ir didžiuojuosi šiais žmonėmis, jie puikiai susitvarko“, – džiaugiasi Erika.
Pasak jos, tapti globėjais nėra sudėtinga: „Jeigu nors retsykiais pagalvojate apie globą – kviečiu drąsiai ateiti į Druskininkų globos centrą. Supažindinsime su tapimo globėjais procesu, viską papasakosime. Juk niekas neverčia iš karto imti vaiką ir jį globoti. Savo praktikoje turime atvejų, kad žmonės persigalvojo – tai yra normalu. Arba atvirkščiai – suprato, kad norėtų globoti ne vieną, o kelis vaikus. Tam ir yra sukurta sistema, kad žmogus pasiruoštų, apsispręstų“.
Pasiteiravus, ar tapimo globėju procesas sudėtingas, Erika patikina, kad tikrai ne. Parašius prašymą būsimi globėjai gauna pirminį Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vertinimą, o tuomet prasideda mokymai, kurie, pasak Erikos, yra labai naudingi ir savo biologinius vaikus auginantiems tėvams. Baigus mokymus rašoma Išvada dėl pasirengimo vaiko globai ar įvaikinimui. Būtent mokymų metu šeima galutinai apsisprendžia, ar jie globos vaiką, kokio amžiaus, kokios lyties. „Dažniausiai šeimos nori mažų vaikučių. Kuo vaikas mažesnis, tuo didesni šansai, kad jis bus įvaikintas. Tai labai opus ir skaudus dalykas, nes vyresni vaikai supranta, kad jiems augant šansai patekti į šeimą mažėja, o juk visiems meilės ir dėmesio reikia vienodai“, – atvirai pasakoja Erika.
Erika atvira – kuo mažesni vaikai patena į globėjų šeimas, tuo mažesni ankstesnio gyvenimo padariniai. „Vaikai neturi prieraišumo jausmo, stokoja elementarių socialinių įgūdžių, yra įpratę jaustis nemylimi. Tokia yra realybė. Bet stiprūs globėjai labai greitai tai pakeičia. Juk ir savus vaikus visko mokome. Taip ir su globojamais vaikais“, – pasakoja Erika.
Pasak jos, į šeimą patekę vaikai išgyvena tam tikrus etapus. Iš pradžių vaikas pratinasi. Tada net iki metų laiko jis gali bandyti globėjų ribas. „Jie laukia, kada juos vėl paliks. Pavyzdžiui išdaužia langą – žiūri, kas bus. Jie pripratę būti nemylimi. O kai pamato, kad globėjai jų nepalieka, kad sprendžia problemas, įdeda išdaužtus langus, tada vaikai aprimsta, atsiranda saugumo ir prieraišumo jausmas, tada galime kalbėti apie ramų šeimos gyvenimą. Svarbiausia, kad globėjai būtų stiprūs ir atlaikytų. Mūsų savivaldybėje nėra buvę, bet iš kitų praktikos žinau, kad būna, jog globėjai palūžta. Tada labai sunku atstatyti vaiką“, – pasakoja Erika ir priduria, kad ir biologinėse šeimose visko būna, tik niekas taip neakcentuoja tų nusižengimų, nei vaikams iš globos namų.
Kuo Druskininkų globos centras gali padėti šeimai, kurioje vaikas išbando ribas – klausiu Erikos. „Globos centro tikslas – teikti ar organizuoti reikiamą pagalbą globėjams (rūpintojams), jų šeimoms ir globojamiems vaikams. Džiaugiuosi, kad mūsų globėjai yra stiprūs, motyvuoti žmonės, daugeliu atvejų susitvarko patys. Kartais užtenka patarimo, o kartais – peties išsiverkti ir palaikymo, kad tu tikrai viską darai gerai, eini teisingu keliu, esi geras globėjas. Nes tas nesėkmes, vaikų išdaigas globėjai išgyvena kaltindami save, kad galbūt jie kažką daro blogai. Bet tikrai taip nėra ir dažnu atveju po mūsų pokalbio, po padrąsinimo problemos tampa mažesnės ir lengviau įveikiamos“, – pasakoja Erika.
„Nėra taip, kad pasiėmei vaiką, apgaubei meile ir jis pats sau auga. Ne, reikia jam padėti, kartais reikia psichologų, medicinos darbuotojų ar kitų specialistų pagalbos. Bet kai esame išvien, – viskas yra įveikiama“, – sako moteris.
Pasiteiravus, ar globėjai gali kompensuoti biologinės šeimos neturėjimą, Erika nė nedvejodama sako, kad tikrai gali: „Kaip sakė viena psichologė, geriau kažkoks prieraišumas, nei jokio prieraišumo. Net keli metai šeimoje gali labai daug pakeisti“.
Paklausus, ar vaikams pasakoma, kad jie yra globojami, Erika sako, kad tikrai taip – globos faktas nėra slepiamas: „Globėjų mokymuose yra viena tema apie tai, kad nereikia nuo vaiko nieko slėpti – jis turi žinoti savo šaknis. Anksčiau tai buvo slepiama. Dabar požiūris keičiasi – kai kurie globėjai turi nuotraukas iš vaiko praeities, jas rodo, pasakoja“.
Ar būna atvejų, kai vaikai ieško savo biologinės šeimos?
„Didžiosios daugumos mūsų savivaldybėje pas globėjus gyvenančių vaikų tėvai arba vienas iš tėvų yra mirę. Vaikai dažniausiai žino, kas ir kur yra jų tėvai, bet jų neieško – galbūt bijo būti vėl atstumti, galbūt tiesiog nejaučia ryšio“, – pasakoja Erika.
Globos centras su vaikus globojančiomis Druskininkų savivaldybės šeimomis palaiko nuolatinį ryšį – per trejus metus visi tapo kaip vienos šeimos nariai: „Man labai geras jausmas, kai matau, kad mūsų globėjai yra labai stiprūs. Organizuojame renginius, kalbamės, susiskambiname – džiaugiamės mažais ir dideliais pasiekimais“.
Globos centro darbuotojos palaiko ryšį ne tik su globėjais, bet ir su vaikais – vieni uždaresni, kiti atvirkščiai – atviri ir norintys dėmesio, siunčiantys nuotraukas, norintys dalintis savo gyvenimu.
Erika interviu metu net kelis kartus paminėjo socialinių įgūdžių formavimą. Paprašius papasakoti plačiau, ji sako, kad atvejų būna labai įvairių. Kartais vaikai būna tokie apleisti, kad net nemoka valgydami naudotis įrankiais – niekas nesirūpindavo jų pamaitinimu, ką jau kalbėti apie mokymą valgyti peiliu ir šakute. Arba būna pilni baimių – bijo varnos, pravažiuojančio automobilio. Daugybę, rodos, įprastų dalykų patekę į šeimą jie pamato pirmą kartą.
„Labai daug blogo padarė senieji globos namai, kuriuose augdavo daug vaikų. Viskas vykdavo neteisinga tvarka, pavyzdžiui kaip mokykloje – atėjai į valgyklą, atsisėdai, pavalgei, ir išėjai. Jokių atsakomybių, jokio mokymo. Iš kur tam vaikui tada žinoti, kaip gaminti maistą, kaip pirkti produktus? Jie išėję iš globos namų neturėdavo jokio finansinio raštingumo – nes niekas jų nemokė kaip elgtis su pinigais. Už juos būdavo viskas padaryta. Todėl reorganizacija senųjų globos namų yra labai sveikintinas dalykas. Bet, žinoma, gyvenimo šeimoje niekas pakeisti negali“, – įsitikinusi Erika.
Viena jau suaugusi moteris, kuriai yra tekę gyventi Vaikų globos namuose, Erikai yra atvirai pasakojusi, kad ten gyventi buvo labai blogai. „Nusistovėję stereotipai, kad blogai, nes skriaudžia ar muša. Bet tai netiesa – vaikams blogai, nes ten jie vieniši. Taip, pasirūpinta fiziniais poreikiais, bet emociniais – ne, nes tiesiog nespėjama to padaryti“, – sako Erika ir pasakoja, kad vaikai dažnai naudoja „normalios šeimos“ sąvoką. „Tai girdėjau ne iš vieno. Nežinau, kodėl tokia nuostata susiformuoja. Turbūt visuomenė taip suformuoja. Ir tai dar viena klišė, kurią labai norėtųsi pakeisti“.
Erika – dviejų vaikų mama. Paklausus, ar darbas veikia jos pačios gyvenimą, ji atvira – taip, veikia. Ypač nesėkmės paliečia sielą. „Nori nenori, matydamas šeimos atstumtą vaiką tu galvoji kas jo pasaulyje dedasi. Ir galvoji ne tik kaip globos centro specialistas, bet kaip mama. Tikrai negali atėjus 17 val. uždaryti durų – nešiesi darbą namo. Šią naktį sapnavau buvusią globotinę – nuojauta kužda, kad reikia paskambinti, pasidomėti, ar viskas gerai“, – pasakoja Erika ir juokauja, kad kartais ir sąžinė graužia, kad svetimiems vaikams atiduoda daugiau laiko, nei saviems.
Paklausus apie sėkmės istorijas, Erika sako, kad kiekviena globos istorija jau yra sėkmės istorija: „Tikiu, kad šiandien šeimose globojami maži žmonės ateityje sukurs dar gražesnes istorijas„ – įsitikinusi moteris.
Susijęstraipsniai
