Tikintieji Alytaus krašte priklauso dešiniakrantei (Kaišiadorių) ir kairiakrantei (Vilkaviškio) vyskupijoms.
Velykinis Kaišiadorių vyskupijos sveikinimas:
„Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“
Brangieji,
Sveikinu visus, švenčiančius Kristaus Prisikėlimą!
Šloviname Viešpatį, dėkojame už Jo begalinę meilę mums, žmonėms. Kristaus kančia, mirtis ir Prisikėlimas yra esminis ir pats svarbiausias mums įvykis. Juo pats Dievas mus išgelbsti ir išaukština, kad amžinai dalyvautume dieviškame gyvenime.
Velykų slėpinio šventimas mus skatina augti su Dievo meile ir pažinimu. Skaitydami Šventąjį Raštą ir įsimąstydami mes vis geriau matome nuostabų Dievo planą. Žmogų, patikėjusį piktuoju, o ne Kūrėju, Dievas nusprendžia išgelbėti begaliniai nusižemindamas ir prisiimdamas mirtimi paženklintą nusidėjusio kūrinio kūną. Dar daugiau. Prisiima gėdingą mirtį ant kryžiaus, kad sunaikintų pačią mirtį. Galiausiai, prisikeldamas žmogaus kūnu jį perkeičia ir padovanoja amžiną, niekuomet nesibaigiantį gyvenimą, dievišką gyvenimą. Tai skirta kiekvienam iš mūsų! Koks nuostabus yra Dievas, koks brangus Jo dovanotas gyvenimas!
Kristaus Prisikėlimą švenčiame kasmetine Velykų švente, tuo pabrėždami šio įvykio svarbą. Tačiau Kristaus Prisikėlime mes esame tiesiog panardinti, jo apimti. Švenčiame jį kiekvieną sekmadienį, švenčiame sekdami Jėzumi Evangelija, melsdamiesi, laikydamiesi Dievo įsakymų, mylėdami artimą, atlikdami kasdienes savo pareigas, priimdami kančią ir mirtį. Kaip, brangieji, svarbu, kad Kristaus Prisikėlimas mus gyvai veiktų kiekvieną dieną.
Krikščionio gyvenimas – tai kasdienė kelionė Evangelija su Prisikėlusiu Kristumi, vis giliau suprantant Jo žodžius, vis aiškiau pamatant Jo atliktus darbus. Žvelgdami į gyvenimo tikrovę, daug kartų įsitikiname, kokia didelė Jėzaus meilė žmonėms, kokie teisingi Jo žodžiai. Moralinės vertybės, laisvė, žmonių ir tautų teisės, prasminga ateitisaateitis yra tikros ir tvarios tada, kai remiasi santykiu su Dievu.
Būti krikščioniu reiškia prisiimti Jėzaus gyvenimo būdą, Jam skirtą atmetimą ir mirtį ant kryžiaus. Bet tai kartu reiškia gyvenimą, vertą žmogaus, nešant kitiems palaimą ir prasmę, kartu su kitais keliaujant į dievišką amžinybę. Mūsų prigimčiai tai sunkus kelias. Bet jis vienintelis teisingas. Kiti keliai, iš pažiūros dažnai atrodantys patrauklūs, pilni dar didesnės kančios ir beprasmybės, neverti žmogaus vien dėl to, kad jie neveda į amžinąjį gyvenimą su Dievu.
Jėzus keliauja su mumis kaip Gerasis Ganytojas, mus mylintis draugas. Drąsina į Dievą kreiptis kaip į mylintį, gailestingąjį Tėvą. Visada priglaudžia, kai nusidedame, bet kryžiaus mirtimi parodo, koks baisus, naikinantis yra tikrasis nuodėmės veidas. Jėzus trokšta, kad pasirinkę kelią su Juo neišsigąstume kryžiaus. Net ir ant kryžiaus bus Jėzus. Jis yra svarbiausias. Jis yra Dievas, mylintis ir Visagalis, Visatos ir istorijos Viešpats.
Gyvename labai neramiu laiku. Nuo baisaus, beprotiško karo kenčia ir žūsta Ukrainos žmonės. Mūsų jautrumas, nuoširdi malda, susitelkimas, artimo meilė yra labai svarbi. Ji svarbi ir dėl mūsų pačių, dėl Lietuvos ir Europos ateities. Atsivertimas, deranti vieta Dievui asmeniniame ir visuomenės gyvenime yra tai, kas šiandien reikalingiausia. Gili pagarba ir padėka visiems, kurie malda, konkrečiu darbu, artimo meilės tarnyste padedate kenčiantiems Ukrainos žmonėms.
Visais laikais tikėjimas buvo ir yra didžiausia atrama ir viltis. Sunkiausius laikus išgyvendami juo vadovavosi mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai. Į tokį kelią šiandien mus visus kviečia Prisikėlęs Kristus. Nepaleiskime Kristaus rankos, nesiduokime sugundomi palikti Jį. Būkime tvirti tikėjime. Kristus nugalėjo mirtį ir prisikėlė.
Visi Šventojo Rašto pasakojimai tikėjimo žvilgsniu sujungia praeitį, dabartį ir ateitį, Dievo veikimą ir žmonių darbus į vieną visumą. Juose nesunkiai atpažįstame ir mūsų laikų dramas, kovojant už siekį būti žmogumi, sukurtu pagal Dievo paveikslą ir panašumą.
Susiduriant su skaudžia tikrove mums taip pat, kaip ir kai kuriems Jėzaus mokiniams, gali kartais pasirodyti, jog Jėzaus žodžiai yra „kieti“, kilti pagunda jį palikti.
Galime turėti ir nepagrįstų lūkesčių ir tarsi pamiršti, kad sekimas Jėzumi – tai yra kelias į išsigelbėjimą, nepatogus, kryžiumi pažymėtas. Ir patį kryžių galime matyti tik kaip kančios ar beprasmybės ženklą, nepamatant ant jo paties prikalto Kristaus, mirusio, bet Prisikėlusio.
Galime negirdėti kai kurių Jėzaus žodžių, o pasirinkti ir vadovautis tik mums patinkančiais. Tai, ką skaitome Jėzaus kančios ir mirties aprašyme, vienokiu ar kitokiu būdu palies ir mus. Kai kada jie gali nuskambėti, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, kaip „kvailystė“ ar „papiktinimas“.
Gali reikėti labai gilaus tikėjimo, kad nepabėgtume, kaip apaštalai. Jie tikrai mylėjo Jėzų, turėjo daug geros valios, bet kaip ir mes buvo silpni žmonės. Kad būtume tuo mylimu Jėzaus mokiniu, kuris su Marija ir verkiančiomis moterimis liko stovėti po kryžiumi, reikalinga Dievo malonė, suteikianti jėgų ir gilų tikėjimą. Reikalinga drąsa būti nuolankiam ir pasitikėti Dievu. Kasdien įsisąmoninti, kad esame reikalingi Dievo, o be Jo nedaug ką galime nuveikti.
Žinome taip pat, kad prie Jėzaus kryžiaus stovėjo ginkluoti kareiviai, reginio pasižiūrėti susirinkusi minia. Prie kryžiaus visada patiriame didžiausią tikėjimo išbandymą. Girdime sakant: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime… Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: „Aš Dievo Sūnus“ (Mt 27, 42-43).
Velykų rytą moterys atėjo prie kapo, nešdamosi mirusio Jėzaus kūnui paruoštus tepalus. Bet jau buvo įvykę tai, ko niekas negalėjo nei suvokti, nei numatyti. Juodžiausias tamsybių siautėjimas pralaimėjo. Kristus Prisikėlė! Tai didžiausias Dievo meilės žmogui slėpinys. Šitas slėpinys vyksta per visą žmonijos istoriją. Jis vyksta ir mūsų dienomis.
Prasmingų, džiugių ir viltingų Prisikėlimo švenčių su Kristumi! Aleliuja!
Amen.
Vyskupas Juozas Ivanauskas
Vyskupijai vadovauja nuo 2012 m.
Kaišiadorių vyskupija yra suskirstyta į Alytaus, Birštono, Elektrėnų, Kaišiadorių, Merkinės, Molėtų ir Širvintų dekanatus. Bene žymiausias vyskupijos dvasinės traukos centras yra Švč. mergelės Marijos užtarimu garsėjanti Pivašiūnų šventovė.
Velykinis Vilkaviškio vyskupijos sveikinimas:
Mielieji,
šiemet Kristaus Prisikėlimo šventę pasitinkame labai skirtingai nei prieš metus, dvejus ar ankstesniais Nepriklausomybės laikotarpio metais.
Ir gavėnia, dvasinio pasirengimo Šv. Velykoms laikas, taip pat buvo kitoks.
Kasdien pasiekiantys visai netoli vykstančio karo aidai nepaliko abejingo nė vieno mūsų krašte gyvenančio žmogaus.
Ukrainą niokojanti karo pabaisa, agresorių žiaurumas: griaunamųjų ginklų nukreipimas ir į gyvenamuosius kvartalus, ligonines, visuomeninius pastatus, civilių gyventojų, net moterų ir vaikų žudymas, – visa tai glumino, stebino ir kėlė teisėtą pasipiktinimą. Kaip tai gali vykti Europoje mūsų dienomis! Tačiau žinios apie karą ir didžiulius pabėgėlių srautus mus taip pat skatino susitelkti ir geranoriškai teikti pagalbą tiems žmonėms, kurie dėl karo patyrė didžiausius iššūkius ir turėjo ieškoti prieglobsčio svetur.
Šiuo neeilinių išbandymų metu pasirodė daug solidarumo, gerumo apraiškų. Mus suvienijo ne tik atjauta, bet ir malda už taiką Europoje bei pasaulyje, už Ukrainą, už kenčiančius jos žmones. Šioje maldoje popiežiaus Pranciškaus vadovaujami jungėmės su viso pasaulio tikinčiaisiais ir kitais geros valios žmonėmis. Malda visuomet, o ypač šiuo neramiu metu mus vidujai stiprina, ramina, taip pat ragina labiau gręžtis į Dievą.
Ypač didžioji Velykų šventė pakylėja mūsų mintis ir širdis į Viešpatį. Velykos visų pirma yra tikėjimo šventė, skelbianti Kristaus pergalę prieš mirtį, prieš nuodingą mirties logiką, nužmoginančią kilnią Dievo vaikų prigimtį. Tad ir šiandienos situacijoje mums visiems, tikintiems Kristų, jo Prisikėlimas laiduoja, kad anksčiau ar vėliau blogis liausis viešpatavęs.
Kristaus Prisikėlimo įvykis mums skelbia ir liudija, kad net ir didžiausių gyvenimo sunkumų akivaizdoje krikščioniui atsiskleidžia ilgalaikė, viltinga perspektyva. Kaip moko apaštalas Paulius, galiausiai viskas išeina į gera, jei savo gyvenimą siejame su Dievu ir juo pasitikime. Net pereinant sunkiausių išbandymų Golgotą lieka Prisikėlimo viltis. Tad žvelgdami į sunkų jau nueitą gavėnios kelią, ypač išgyvenus jį kartu su daugybe kančios paliestų Ukrainos žmonių, stiprinkime tikėjimą ir viltį galiausiai sulaukti ir prisikėlimo po visų tų išbandymų, o per juos tobulėti, augti gerame, galiausiai pasiekti amžinąjį gyvenimą. Taip krikščioniškas tikėjimas mums leidžia gyventi viltimi net ir sunkiausiais momentais.
Velykų pergalė mus taip pat moko, kad blogio neįmanoma įveikti kitu blogiu. Atsakydami neapykanta į neapykantą ją tik didiname. Tačiau blogiui pasipriešindami geromis ir teisingomis priemonėmis, sulaukiame ir žmogiško solidarumo, ir Dievo palaikymo. Taip sutelktas gėris, kad ir ne iš karto, visgi galiausiai persveria. Juk ir prieš šlovingą Prisikėlimo pergalę Viešpats Jėzus buvo atstumtas ir paniekintas, teisiamas ir nuplaktas, o galiausiai – nukryžiuotas. Jį pasmerkusieji tuo metu jautėsi nugalėtojais. Tačiau tai tęsėsi neilgai. Jau trečią dieną po mirties Jėzus prisikėlė, atnešdamas nepaprastą džiaugsmą mokiniams, o vėliau ir visiems jį įtikėjusiems.
Mielieji, Kristaus Prisikėlimo šventė šiemet mus ypač moko su viltimi žvelgti į sunkumus, net didžiausius gyvenimo iššūkius. Taip pat skatina konkrečiais darbais rodyti gerumą, solidarumą su kenčiančiais, aukotis dėl kitų. Apie tai susimąstydami šią šventą dieną prisiminkime, kad ir Kristaus auka, kančia dėl žmonijos išganymo yra persmelkta gerumo, Dievo meilės pilnatvės. Tuo sekime Kristų ir mokykimės iš jo didžiadvasiško, nesavanaudiško pasiaukojimo. To mūsų dienomis labai reikia. O kartu džiaukimės, kad malda ir atjauta, artimo meilės skatinama pagalba perkeičia mus pačius ir kreipia į gera, daro laimingesnius.
Tegul šiemet Velykų laiku Dievo ir artimo meilė dar gausiau reiškiasi per mūsų mintis, žodžius ir darbus, tepalaimina ir tepapildo mūsų džiaugsmą per šventines tradicijas, bendravimą prie stalo, gardžius valgius ir margučius. Tegul bus daugiau vilties žvelgiant į dabarties tikrovę ir siekiant amžinojo džiaugsmo tikrovės!
Vyskupas Rimantas Norvila
Vyskupijai vadovauja nuo 2002 m.
Vilkaviškio vyskupija yra viena iš septynių Katalikų Bažnyčios vyskupijų Lietuvoje išsidėsčiusi Dzūkijos ir Sūduvos etniniuose regionuose. Vilkaviškio vyskupijos globėjas Šv. Antanas Paduvietis.