Sukurta paroda po tarnybos Lietuvai netoli Daugų gyvenusiam Nepriklausomybės akto signatarui

V. Mironas gimė 1880 m. birželio 22 d. Rokiškio apskrityje, Panemunio valsčiuje, Kuodiškių vienkiemyje. 1892 m. baigęs Panevėžio pradžios mokyklą, mokslus tęsė Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnazijoje, iš kurios buvo pašalintas, nes atsisakė melstis rusiškai. Drauge su V. Mironu buvo pašalinta ir daugiau lietuvių gimnazistų, tarp kurių – būsimi tarpukario Lietuvos politikai Antanas Smetona ir Juozas Tūbelis.

1897–1901 m. mokėsi Vilniaus dvasinėje seminarijoje. Ją baigęs, studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, įgijo teologijos magistro laipsnį.

• Įšventintas į kunigus, buvo paskirtas Vilniaus miesto privačių mokyklų kapelionu, vėliau dirbo Choroščės (Lenkija), Valkininkų, Daugų parapijų klebonu, nuo 1910 m. iki 1929 m. buvo Merkinės dekanato dekanu.

Baigęs mokslus, aktyviai įsitraukė į lietuvių visuomeninę, kultūrinę ir politinę veiklą. 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime atstovavo negausiai Vilniaus lietuvių bendruomenei, prisidėjo prie Lietuvių mokslo draugijos kūrimo, rūpinosi lietuviškos spaudos leidyba. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusioje Vilniaus konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą.

1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. 1918 m. tapo Tautos pažangos partijos (vėliau – Lietuvių tautininkų sąjunga) nariu. 1924 m. vykusiame Lietuvių tautininkų sąjungos steigiamajame suvažiavime išrinktas į vyriausiąją valdybą. 1926 m. gegužės mėn. išrinktas į III  Seimą.

1928–1929 m. V. Mironas vadovavo Tikybos reikalų departamentui prie Lietuvos švietimo ministerijos. 1929–1938 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu bei Kauno Šv. Mykolo bažnyčios rektoriumi.

1939 m. išrinktas Lietuvių tautininkų sąjungos valdybos pirmininku. Už ypatingus nuopelnus Lietuvai 1930 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu, 1938 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.

Lietuvos Respublikos prezidento įgaliotas, 1938 m. sausio–vasario mėn. atstovavo Lietuvai derybose su Lenkija. 1938–1939 m. ėjo Lietuvos XVIII ir XIX Vyriausybių ministro pirmininko, nuo 1938 m. spalio 1 d. ir Žemės ūkio ministro pareigas.

• Po 1939 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumo dėl diplomatinių santykių užmezgimo priėmimo bei 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos ultimatumo ir Klaipėdos krašto praradimo atsistatydinus XIX Vyriausybei, pasitraukė iš politinės veiklos, apsigyveno savo ūkyje Bukaučiškėse (lenk. Bychowcyszki) netoli Daugų (dabar Alytaus rajonas).