Atpažinti penkių Dainavos apygardos partizanų palaikai FOTO

Būrio vado Petro Bankietos-Kanapyno ir skyrininko Kazimiero Vaikšnoro-Laimino palaikai rasti 2022 m. spalio 19 d. Leipalingyje, buvusios MGB būstinės kieme (kitą dieną 30 metrų nuo jų buvo rasti Pietų Lietuvos partizanų srities vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai). 30 cm aukščiau P. Bankietos-Kanapyno ir K. Vaikšnoro-Laimino palaikų, viduryje duobės, buvo įmesta užtaisyta granata – matyt, čekistai taip bandė apsidrausti, kad partizanai neišsivežtų žuvusių bendražygių. Taip pat atpažinti 1918 m. Leipalingio kapinėse reekshumuoti būrininko Boliaus Savicko-Strazdo, skyrininko Juozo Aleksonio-Medinio ir eilinio Stasio Bučionio-Kalniečio palaikai.

P. Bankieta gimė 1918 m. balandžio 30 d. Menciškės kaime (dabar – Lazdijų rajonas), ūkininkų Andriaus ir Paulinos Bankietų šeimoje. Petras buvo vyriausias iš šešių vaikų. 1945 m. vasarį vienas iš Bankietų sūnų – Juozas Bankieta – prisijungė prie ginkluoto pasipriešinimo okupantams, pasirinkdamas Ąžuolo slapyvardį. Deja, partizanu išbuvo tik tris mėnesius: gegužės 18 d. žuvo Puščios miške, būdamas 24-erių.   Po dviejų dienų vietoj žuvusio jaunesnio brolio į partizanų gretas stojo 27-erių Petras Bankieta, pasirinkęs Medinio slapyvardį. Pradžioje buvo A (Dainavos) apygardos Šarūno rinktinės Vytenio grupės (kuopos atitikmuo) Liepos būrio partizanu, vėliau – skyriaus vadu, slapyvardį pakeitęs į Kanapyno (Kanapinsko), galiausiai – trečiojo būrio vadu. 1946 m. balandžio 16 d. Pūščios miške A apygardos vadas pulkininkas-leitenantas J. Vitkus-Kazimieraitis skyrininką Kanapinską apdovanojo juostele – partizanų žymeniu „Už narsumą“ (medžiaginė juostelė su išilginiais dryžiais buvo prisiuvama prie partizaninės uniformos). Keršydami už brolių Petro ir Juozo Bankietų pasipriešinimą, sovietai visą Bankietų šeimą 1945 m. ištrėmė į Sibirą: tėvą Andrių, mamą Pauliną, brolį Antaną, seserį Juliją ir dvynukes Anelę ir Onutę. Tėvas ir dvynukės iš tremties nebegrįžo.

P. Bankieta-Kanapynas žuvo 1947 m. lapkričio 5 d. Krivonių kaime, būdamas 29-erių. 1947 m. lapkričio 6 d. Šarūno rinktinės įsakyme rašoma, kad „š.m. lapkričio 5 d. mūšyje su NKVD didvyriškai žuvo LDK Vytenio grupės 3-jo būrio vadas „Kanapynas” ir kovotojas „Erdžius”. Kadangi Erdžiaus slapyvardį turėjo partizanas Vaclovas Vaikšnoras, kilęs iš gretimo Sventijansko kaimo, manytina, kad partizanų įsakyme yra įsivėlusi klaida. Pagal DNR ir antropologinius palaikų tyrimus nustatyta, kad kartu su P. Bankietos-Kanapyno palaikais užkastas Vytenio grupės antrojo būrio skyrininkas K. Vaikšnoras-Laiminas. Kanapynas žuvo kulkai pataikius į galvą, virš kairiojo antakio. Kulkos išėjimo anga simetriška kulkos įėjimo angai, todėl, manytina, kad partizanas nušautas stovint. Po mirties buvo išrengtas, numestas veidu žemyn į 1 m. gylio duobę ant ten jau gulėjusio bendražygio Laimino.

K. Vaikšnoras gimė 1910 m. Buteliznos kaime (dabar Buteliūnų k., Druskininkų rajonas), buvo vyriausias vaikas ūkininkų Vincento Vaikšnoro ir Onos Vaikšnorienės (Žakevičiūtės) šeimoje. Kartu augo dar trys sūnūs ir dukra. Trys broliai –  Kazimieras, Alfonsas ir Konstantinas prisijungė prie ginkluoto pasipriešinimo okupantams, ketvirtas, jaunėlis Antanas, buvo moksleivis, tad negalėjo tapti partizanu. Du broliai partizanai žuvo: K. Vaikšnoras-Laiminas – 37-erių, Konstantinas Vaikšnoras-Tigras– 27-erių (1949 m.), o trečiasis – Alfonsas Vaikšnoras-Uola, būdamas 35-erių, sužeistas pakliuvo į nelaisvę ir buvo nuteistas kalėti lageryje. Vyriausiasis brolis Kazimieras Vaikšnoras iki ginkluoto pasipriešinimo buvo pasiturintis ūkininkas, vedęs Bronę Gavutytę ir susilaukęs dviejų vaikų, kurie, deja, po gimimo greitai mirė. Trečias vaikas – sūnus Kazimieras – gimė K. Vaikšnorui jau būnant partizanu.

1945 m. balandį K. Vaikšnoras davė partizano priesaiką, pasirinko Laimino (Laimyno) slapyvardį, priklausė A (vėliau – Dainavos) apygardos Šarūno rinktinės Vytenio grupei/kuopai (vėliau pervadintai į Vytenio tėvūniją). Grupės vadas Antanas Bučionis-Ąžuolas buvo iš to paties Buteliznos kaimo, jo kuopoje buvo 3 būriai, apie 50 partizanų. 1946 m. balandžio 16 d. Pūščios miške A apygardos vadas pulkininkas-leitenantas J. Vitkus-Kazimieraitis apdovanojo Laiminą juostele – partizanų žymeniu „Už uolumą“. Vėliau K. Vaikšnoras-Laiminas tapo antrojo (Liepos) būrio Liūto skyriaus vadu (pagal statutą partizanų skyrių turėjo sudaryti vadas – skyrininkas, jo pavaduotojas ir 8 eiliniai partizanai; skyrius galėjo būti dalinamas į grandis, kiekviena grandis turėjo turėti po lengvąjį kulkosvaidį ir automatinį pistoletą, neskaitant šautuvų). Liepos būrys veikė Gerdašių, Lipliūnų, Mizarų, Diržų, Kaziulių, Sventijansko, Krivonių kaimų apylinkėse.

KGB agentūriniuose pranešimuose ne kartą pažymima, kad Vaikšnoro vadovaujamas Liūto skyrius labai drausmingas, kovotojai – jauni ir uniformuoti. Štai 1947 m. birželio 23 d. MGB agentas Miškas pranešime čekistams Vaikšnoro skyrių apibūdino taip: „jų iš viso buvo 10 vyrų, visi jauni, ginkluoti šautuvais, visi apsirengę naujutėlaite tamsiai žalios spalvos uniforma, ant kairiosios rankovės trispalviai antsiuvai (geltonos, žalios ir raudonos spalvos), lietuviškomis kepurėmis ir auliniais batais.”

K. Vaikšnoras-Laiminas žuvo 1947 m., manytina, kad lapkričio 5 d. kartu su Vytenio grupės trečiojo būrio vadu P. Bankieta-Kanapynu, nes su juo kartu buvo užkastas vienoje duobėje Leipalingio MGB būstinės kieme. Pagal antropologinius tyrimus darytina prielaida, kad dar gyvas Laiminas buvo smarkiai kankinamas ir tai galėjo tapti mirties priežastimi: galvos kaulai suskaldyti, rankos – išsukinėtos, krūtinės srityje kaulai ypač suirę (smarkaus daužymo į krūtinę požymis). Jo kūnas buvo įmestas į patvoryje iškastą 1 m gylio, apie 130 x 230 cm dydžio duobę, veidu į duobės dugną. Laiminas užkastas be batų, vilkėjo tarpukario Lietuvos kariuomenės mundurą su uniforminėmis sagomis, pažymėtomis Vyčiu. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, K. Vaikšnorui-Laiminui buvo suteiktas kario savanorio statusas ir jaunesniojo puskarininkio laipsnis (po mirties). Yra išlikusios Laiminui skirtos okupacijos laikų eilės:

B. Savickas gimė 1916 metais Mikalinos kaime (dabar – Lazdijų raj.) valstiečio Florijono šeimoje. Savickai turėjo trys sūnus – Bolių, Joną ir Juozą bei dukterį Stefą.  Bolius partizanu tapo 1944 m., būdamas 28-erių, pasirinko Strazdo slapyvardį. Buvo Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio grupės/kuopos (tėvūnijos) Liepos būrio būrininkas (partizanų būrį sudarė būrio vadas, būrininkas ir 3 skyriai, iš viso – 32 partizanai; skyrininkai, būrininkai ir kuopininkai buvo laikomi jaunesniaisiais vadais, o būrių, kuopų ir rinktinių vadai – vyresniaisiais vadais).

Viename didžiausių Dzūkijoje mūšių tarp partizanų ir sovietų – Panaros kautynėse –  buvo sužeistas į koją (1945 m. vasario 28 d. vykusiame Panaros mūšyje dalyvavo apie 120 partizanų (MGB duomenimis – 250 partizanų), žuvo 5 partizanai (MGB duomenimis – 37), buvo nukauta apie 70 sovietų kareivių).

1946 m. balandžio 16 d. Pūščios miške A apygardos vadas pulkininkas-leitenantas J. Vitkus-Kazimieraitis būrininką Strazdą apdovanojo juostele – partizanų žymeniu „Už narsumą“. Strazdo brolis skyrininkas Jonas Savickas-Žvirblis buvo apdovanotas juostele „Už uolumą“. Broliai Savickai buvo aktyvūs kovotojai, jų bijojo vietos kolaborantai ir stribai. Strazdas žuvo 1949 m. balandžio18 d. Vilkininkų kaime, Marijonos Stravinskienės sodyboje esančiame bunkeryje kartu su S. Bučioniu-Kalniečiu. Po agento ,,Žmona“ išdavystės bunkerį apsupus MGB kareiviams ir pasiūlius partizanams pasiduoti, šie atsakė ugnimi.

Atliekant antropologinius tyrimus Strazdui nustatytas šautinis sužalojimas kaktos srityje ir kairiojo alkūnkaulio lūžis be gijimo požymių – matyt, kritus po šūvio. Taip pat nustatyti anksčiau patirti sužeidimai: sugijęs dešiniojo žastikaulio lūžis su žymia kaulo deformacija ir sugijęs kairiojo šeivikaulio lūžis. Rekonstruotas Strazdo ūgis – 167 cm. Strazdo ir Kalniečio palaikai buvo atvežti ir viešai niekinti Leipalingyje, vėliau įmesti į vieną duobę veidu žemyn ir užkasti netoli MGB būstinės. Strazdo jaunesnis brolis Žvirblis žuvo po mėnesio – 1949 m. gegužę. Kitas brolis Juozas ir sesuo Stefa Kuckailienė su dviem vaikais buvo ištremti į Sibirą, jos vyras Bolis Kuckailis – įkalintas lageryje.

Šeima buvo gausi – Stasys turėjo šešis brolius ir seserį. Tačiau likimas juos išbarstė, tad kaimynai sakydavo: vyrų buvo pilna troba, o liko tik keli, net žemes vos gali apdirbti. Boleslovas ir Karolis dar prieš karą išvyko laimės ieškoti į Braziliją, Antanas žuvo kovoje su bermontininkais, Jonas turėjo knygyną Leipalingyje, tačiau karo metu jam sudegus išvyko gyventi į Alytų, vėliau – į Kauną. Vladas gyveno Ukmergės rajone, sesuo Marytė ištekėjo, tapo Lepeškiene ir gyveno Alytuje. Tad kartu su tėvu ūkyje šeimininkavo brolis Juozas su šeima ir Stasys. S. Bučionis buvo liesokas, rusvų plaukų vienišius – šeimos neturėjo.

Į partizaninį judėjimą įsijungė jo pradžioje – 1944 m. Tapo A (vėliau – Dainavos) apygardos Šarūno rinktinės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio grupės/kuopos (vėliau tėvūnija) partizanu, pasirinko Kirvio, vėliau – Kalniečio slapyvardžius. Sūnėnas Algimantas prisimena, kaip naktimis į jų trobą prigužėdavo partizanų, rūkydavo ir kalbėdavo apie susirėmimus su čekistais, o išeidami palikdavo jam saldainių. Kalnietis žuvo 1949 m. gegužės18 d. Vilkininkų kaime, Marijonos Stravinskienės sodyboje esančiame bunkeryje kartu su B. Savicku-Strazdu. Po išdavystės bunkerį apsupus MGB kareiviams ir pasiūlius partizanams pasiduoti, šie atsakė ugnimi.

Pagal antropologinių tyrimų duomenis darytina prielaida, kad Kalnietis nusišovė: jam konstatuotas šautinis sužalojimas dešiniajame smilkinkaulyje, o kulkos išėjimo vieta – kairiajame (kitų sužeidimų požymių nerasta). Rekonstruotas Kalniečio ūgis – 175 cm. Abiejų partizanų palaikai buvo atvežti ir viešai niekinti Leipalingyje, vėliau įmesti į vieną duobę veidu žemyn ir užkasti netoli MGB būstinės. S. Bučionio-Kalniečio brolis Juozas 1948 m. gegužę buvo ištremtas į Sibirą, jo šeimą pavyko išgelbėti paslapčia išvežus į Noragėlių kaimą.

J. Aleksonis gimė Veršių kaime (Leipalingio valsčius, dabar – Druskininkų savivaldybė) Petro ir Mikalinos Aleksonių šeimoje. Juozas buvo vyriausias iš šešių vaikų, turėjo dar du brolius – Petrą ir Edmundą ir tris seseris – Oną, Janę ir Eleną. Partizanu tapo sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą – 1944 metais, būdamas 27-erių. Įstojo į A (vėliau – Dainavos) apygardos Šarūno rinktinės Karininko Juozapavičiaus grupės/kuopos (vėliau – tėvūnija) partizanų gretas, pasirinko Medinio slapyvardį. Šarūno rinktinės vado Kariūno (Benedikto Labėno) įsakymu nuo 1947 m. spalio 31-os Medinis paskirtas karininko Juozapavičiaus grupės, vadovautos tą dieną žuvusio Antano Grušausko-Siaubo, 1-ojo būrio, 2-jo skyriaus vadu. 1946 m. balandžio 16 d. Pūščios miške A apygardos vadas pulkininkas-leitenantas J. Vitkus Kazimieraitis J. Aleksonį-Medinį apdovanojo juostele „Už uolumą“.

Šarūno rinktinės partizanų apdovanojime kartu su Kazimieraičiu dalyvavo ir jo pavaduotojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, savo kovų dienoraštyje taip aprašęs Šarūno rinktinės partizanų narsą: „Šarūno rinktinės aktyvūs veiksmai Seirijuose ir Leipalingyje sukėlė priešo paniką, ypatingai Leipalingyje. Už Leipalingio mst. ribų stribai retai ir labai nenoriai pasirodo, Leipalingio mst. patruliuoja naktį. Šarūno rinktinės partizanai savo didvyriškais veiksmais jau seniai pirmauja visoje apygardoje.”

1946-ų spalį MGB suimtas Vladas Ragelis-Berželis pasakojo, kad Siaubo grupėje yra apie 70 partizanų, ginkluotų 8 kulkosvaidžiais, 10-ia automatų, 50-ia šautuvų, pistoletais ir granatomis; birželio mėnesį jie susikovė su NKVD kariuomene Margių kaime, o liepą –  Kibyšių miške. A. Ramanauskas-Vanagas rašė: „Siaubas mušė okupantą visur, kur tik jam buvo įmanoma. Kartais Siaubas skųsdavosi, kad jo veikimo plotas per daug ankštas, o veikti norisi” (Siaubo grupė veikė miškuose pagal kairįjį Nemuno krantą nuo Dzirmiškės miško, taip pat Žaliamiškyje ir Bestraigiškės miške).

J. Aleksonis-Medinis žuvo 1948 m. rugsėjo 27 d. Cimaniūnų kaime (dabar – Druskininkų savivaldybė). Antropologinių tyrimų metu konstatuota, kad Medinis žuvo dėl mirtinų sužalojimų pilvo srityje (stiprūs juosmens, kryžmens srities bei šonkaulių sužalojimai), todėl darytina prielaida, kad tai galėjo įvykti dėl sprogimo.  Rekonstruotas jo ūgis – 168 cm. Po žūties J. Aleksonio-Medinio kūnas buvo niekintas Leipalingio aikštėje, po to užkastas. Už sūnaus pasipriešinimą okupantams J. Aleksonio mama Mikalina Aleksonienė 1947 m. buvo ištremta į Sibirą.