Jovita Kadikinaitė – aktyvi alytiškė, jau kelerius metus esanti ir aktyvi archeologijos studentė Vilniuje. Nuo mažų dienų atradusi potraukį istorijai ir archeologijai, šiandien Jovita dalinasi savo kelio istorijomis, istorijos mylėtojos požiūriu į gimtuosius Alytus bei praveria šydą, ką gi tie archeologai veikia be kasinėjimo plyname lauke.
Vieną kartą kalbėdama su fizikos studentu jis manęs paklausė, kam studijuoti istoriją, jei joje nieko naujo neįmanoma atrasti. Pakreipkime šį kiek provokuojantį klausimą link Tavo srities – archeologijos. Ką į tai atsakytum – ar archeologijoje tikrai nieko naujo?
Man kaip tik įdomiausia yra tai, kad mes ne viską žinom. Ir net kai sakome, kad kažkas yra seniausias ar pirmasis, kad ir, žmogus, niekados negali žinoti, ar kasinėdamas neatrasi ko nors dar senesnio, arba tiesiog nežinoto, vadinasi, naujesnio. Manau, istorija ir archeologija nėra baigtiniai mokslai, nebus tokio taško, kai galėsime pasakyti: va, mes apie praeitį viską žinome, daugiau nieko negalime atrasti. Kiekvieni tyrimai atneša vis kažką naujo, tuo archeologija ir įdomi.
Nors dar tik esi bebaigianti trečią kursą, Tau jau teko nemažai praktikuoti archeologės amatą – kur teko išbandyti savo jėgas ir kokios sritys archeologijoje Tave iki šiol patraukė labiausiai?
Esu kasinėjusi tiek Kernavėje, tiek keletoje akmens amžiaus gyvenviečių, dalyvavusi tyrimuose bažnyčių kriptose, o labiausiai mane traukia bioarcheologija. Bioarcheologija plačiaja prasme nagrinėja viską, kas susiję su biologija – nuo žiedadulkių, sėklų iki žmonių ir gyvūnų kaulų. Pati labiau linkstu į antropologiją, konkrečiau – teismo antropologiją. Kalbant apie traukiantį laikmetį, tai gal čia yra šiokios tokios ironijos – pasirinkau archeologiją, kuri tiria seniausius laikus mūsų fakultete, bet labiausiai domiuosi XX amžiaus istorija, naujųjų konfliktų archeologija, Antrojo pasaulinio bei partizaninio karo istorija. Štai praeitais metais teko prisidėti prie tyrimų Zoknių oro uosto teritorijoje, kur buvo rasti sovietų karo belaisviai. Tenais teko darbuotis su antropologais, tai man buvo labai įdomu. Beje, šia kryptimi, būtent iš Zokniuose surinktos medžiagos rašiau savo kursinį darbą – apie Antrojo pasaulinio karo belaisvių bioarcheologinius tyrimus. Tyriau palaikus, galimas belaisvių mirčių priežastis bei sveikatos problemas.
Kodėl naujųjų konfliktų archeologija? Kuom ji Tave traukia?
Studijuojantys istoriją neretai sako, kad visa praeitis yra labai svarbi ir mums viskas turi būti įdomu. Gal skambės labai neistoriškai, bet aš manau, kad kiekvienas istorikas ar archeologas turi rasti kažkokį ryšį su tuo laikotarpiu, kurį jis tiria, kuriuo domisi. Man yra sunku susitapatinti ar rasti ryšį su viduramžiais ar priešistoriniais laikais. Tuo metu XX a. mena dar gyvi liudininkai, žmonės ieško savo artimųjų, mirusių karuose. Pati turiu giminaičių, kurie dalyvavo partizaniniame kare bei žuvo. Man tai pačiai yra prasmingiausia.
Kiek žinau, net ketverius metus lankei Jaunųjų istorikų mokyklą. Kas tai per reiškinys ir kas Tave patraukė ją lankyti tokį ilgą laiką, net ketverius metus?
Kai buvau galbūt aštuntokė, ieškojau, kur mokiniai galėtų pakasinėti vasarą, pabūti archeologais. Ieškojau tų tyrimų, bet niekur neradau, kur būtų laukiama savanorių. Taip beieškodama aptikau Jaunųjų istorikų mokyklą, organizuojamą Lietuvos neformaliojo švietimo centro ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto. Ten buvo trys sesijos – archeologijos, istorijos bei kultūros istorijos ir antropologijos. Nusprendžiau, kad reikia pabandyti. Užsirašiau ir man iš karto labai patiko.
Kadangi žinojau, kad noriu būti archeologe nuo visai mažens, atvykau su nusistatymu klausytis paskaitų tik apie archeologiją. Nustebau, nes ten supratau, kad ir istorija yra labai įdomi. Todėl nusprendžiau važiuoti metai iš metų, kol baigsiu mokyklą, kad išsirinkčiau, kas man labiausiai patinka iš tų trijų sričių. Važinėjau, ieškojausi, bet galiausiai nutiko taip, kad vis tiek pasirinkau archeologiją. Jaunųjų istorikų mokykloje taip pat įvyko ir mano pažintis su bioarcheologija. Išklausiusi dr. Justinos Kozakaitės paskaitas iškart supratau, kad būtent ši sritis mane domina ir traukia labiausiai. Didelis susidomėjimas XX a. taip pat atsirado būtent čia – paskaitos tiek pas dr. Norbertą Černiauską, doc. dr. Tomą Vaisetą, tiek pas doc. dr. Algirdą Jakubčionį privertė pamilti šį laikotarpį.
Nuo pat mažens pasirinkai, sakyčiau, tokią gana nišinę, ne pačią populiariausią sritį – kaip atsirado ši aistra?
Man istorija visada buvo įdomi. Mano teta taip pat yra istorikė ir kai aš buvau kokių trijų-ketverių metukų, ji dirbo Trakų pilyje. Tuomet įsivaizdavau, kad jeigu aš būsiu istorikė, irgi gyvensiu gražiame namelyje prie ežero, matysiu Trakų pilį pro langą. Pasakiau – viskas, būsiu istorike ir dirbsiu muziejuje, man čia viskas įdomu (šypsosi).
Kai pradėjau mokykloje nuo penktos klasės mokytis istoriją, neįsivaizdavau, kad istorikas yra tas, kuris atsisėda, skaito knygas ir rašo straipsnius. Galvojau, kad jei nori dirbti su istorija, turi kažką daryti su archeologija. O tai ir aiškiausia kryptis – kai pabaigi istoriją, žmonės klausia, ką veiksi ateityje, o kai pabaigi archeologiją vis tiek dauguma supranta, ką mes veikiame. Tuo aiškumu archeologija mane taip ir patraukė. O kuo daugiau domiesi, tuo mažiau žinai, tad nori gilintis ir toliau, tas mokslas įtraukia.
Ką naujo apie archeologo gyvenimą atradai jau įstojusi į universitetą?
Pradėjau kasinėti nuo devintos klasės – Jaunųjų istorikų mokykloje susipažinau su dr. Gabriele Gudaitiene, kuri mane priėmė į kasinėjimus. Kai įstojau į universitetą ir turėjome važiuoti į pirmą praktiką, kasinėjimuose jau žinojau, ką veiksim, kaip veiksim – pagrindus mokėjau. Tad kažkokio šoko nebuvo.
Archeologija turi nemažai įvairių metodų, kaip praskleisti praeities šydą – fizikinių, biologinių, istorinių. Koks metodas ar sritis Tau atrodo išskirtinai įdomūs?
Kai sužinojau, kad yra tokia sritis kaip etnoarcheologija, tai mane labai sudomino. Šio metodo principas yra tas, kad archeologai tampa sociokultūriniais antropologais ir vyksta gyventi į tam tikras gentis, stebi, kaip jos gyvena. Pagal tai, kaip jose naudojami įvairūs ginklai ar įrankiai, etnoarcheologai interpretuoja archeologinius radinius. Nemanau, kad pati norėčiau važiuoti į tokias ekspedicijas, bet tai tikrai yra vau! Negalvojau, kad kažkas tokio egzistuoja.
Kaip archeologų gyvenimas atrodo pandemijos metu?
Įprastai, pandemija darbų nelabai paveikė. Man atrodo, kad nepriklausant nuo pandemijos dauguma archeologų panašiai gyvena visus metus. Kasinėjimai dažniausiai vyksta vasarą, o ryškių suvaržymų šią vasarą nebuvo. Tad šiltuoju sezonu prisikasama visko, o žiemą kolegos, žinau, sėdi ir rašo ataskaitas, inventorina radinius. Tai man ir patinka archeologo darbe – pusę laiko būni miške ir kasi, o pusę laiko sėdi ofise su arbatėle prie kompiuterio ir rašai. Taip sakant, 50 ant 50 (šypsosi).
Turi gana ilgą patirtį eksperimentinės archeologijos arba gyvosios istorijos festivaliuose – Alytuje vykusiuose „Jotvos vartuose”, taip pat „Mėnuo Juodaragis”. Ar tai tik hobis, darbas, ar ir būdas gilinti savo kaip archeologės žinias?
Labai mėgstu kombinuoti akademinę ir pramoginę pusę – man atrodo, kad žmonės žymiai labiau priima žinias apie praeitį, kai jos yra pateikiamos kad ir per festivalius. Savanoriavau „Mėnuo Juodaragis” gal nuo 15-os metų, o „Jotvos vartuose” keletą metų buvau viena iš pagalbinių organizatorių. Paskutiniais metais Jotvos vartuose padarėme tokį archeologijos projektėlį: vaikams iškasėme perkasą, davėme jiems kasinėti ir ieškoti paslėptų plastikinių kaulų. Tie kaulai sudėlioti buvo pagal Kernavėje kapinyne rastą raganos kapo modelį. Jai buvo nukirstos galūnės, galva, veidu apsukta į žemę, kad nematytų, kur bėgti, ir nesivaidentų, su kuolu perverta širdis ir užkasta. Tokį kapelį palikome vaikams iškasti, jiems labai patiko (šypsosi).
Manau, šie festivaliai paskatino susidomėjimą eksperimentine archeologija – negalvojau, kad rekonstrukcija yra toks rimtas dalykas, tuo labiau – atskira mokslo šaka.
Nusikelkime prie Tavųjų šaknų, Alytaus. Jis yra vienas seniausių miestų Lietuvoje. Kaip manai, kiek įtakos susižavėjimui praėjusiems laikams turėjo Tavo aplinka?
Kartais kalbame, kad kažkas yra su Alytaus vandenimi, nes nemažai archeologų yra iš Alytaus – mano viena kursiokė yra alytiškė, vienas draugas, šiemet baigęs archeologiją, irgi. Tad nežinau, kokią įtaką Alytus turėjo, bet kažkokią tai tikrai (juokiasi). Sakyčiau, kad Alytuje yra gana įdomių renginių su kraštotyros muziejumi, kai mokiausi mokykloje juose dalyvaudavau. Alytiškių bruožas yra visiems visus pažinoti, galime drąsiai vieni su kitais bendrauti – tad ir ekskursijose nebūdavo baisu pasišnekėti ar pajuokauti su vienu ar kitu istoriku. Prisimenu, kai užsiminiau, kad ir aš galbūt kažką su istorija norėčiau veikti gyvenime, vienas iš muziejaus istorikų man pasakė, kad, va, jau 10 metų muziejus neturi archeologo, davai, tu pabaik archeologiją ir atvaryk dirbti čia (juokiasi). Šie pokalbiai tikrai galėjo užkabinti.
Kokie Alytaus istorijos momentai yra Tau pačiai įdomiausi?
XIX-XX a. Alytus buvo padalintas į dvi dalis – viena buvo Rusijos imperijoje, kita – vokiečių, vėliau lenkų sudėty. Buvo sakoma, kad tie žmonės, kurie nori švęsti savo gimtadienį du kartus, galėjo lakstyti per tiltą (juokiasi) – kalendoriai juk skyrėsi dvejomis savaitėmis. Kaip ir šis juokingas momentas man yra įstrigusi Alytaus dvarvietės istorija. Man labai liūdna, kad šis objektas yra mažai žinomas, neseniai buvo visiškai sunaikintas. O tai buvo dvaras, kurį Žygimantas Augustas padovanojo Barborai Radvilaitei kaip vedybinę dovaną. Vėliau ten buvo Alytaus ekonomija, žodžiu, objekto istorija tikrai įdomi.
Ar Tau pačiai teko kasinėti Alytaus apylinkes? Kuom jos gali būti įdomios archeologui?
Pati nekasinėjau. Kai buvau 12-13 metų, mačiau, kad šalia mokyklos buvo tyrinėjama seniau buvusi viduramžių turgaus aikštė. Iš tos aikštės radinių buvo padarytas kaip ir atskiras muziejus būtent archeologijai. Yra labai mažai muziejų Lietuvoje, kurie būtų skirti vien tik archeologijai, tik Kernavėje ir Alytuje, tad tai yra šioks toks Alytaus išskirtinumas. Muziejuje yra įspūdingų radinių, atkurtas vietos žemėlapis, o pats muziejus labai modernus ir interaktyvus.
Vilniuje tikrai yra ką veikti. Tačiau Tu ir gyvendama Alytuje buvai aktyvi – juk dirbai ne tik minėtame Jotvos vartų festivalyje, bet ir Alytaus teatre, organizavai parodas, priklausei įvairioms organizacijoms. Ar pavyksta Tau Vilniuje atrasti erdvių, kur išlietum savo energiją ir iniciatyvą? Kaip vertini Alytų jau kurį laiką pagyvenusi Vilniuje?
Turiu didelę meilę Alytui, tai man pats mieliausias miestas. Alytuje tikrai nebūdavo tokios problemos, kad susitinki su draugais ir nėra, ką veikti. Eidavome arba į teatrą, arba dar kažkur, atsirasdavo veiklų ir ekspromtu. Kadangi miestas mažesnis ir bendruomenė glaudesnė, visi žinom kur kas kada vyksta – ar koks koncertas, ar kažkur kažkas vinilus nusprendė paleisti. Atsikrausčius į Vilnių susitinku su draugais, pasivaikštome, nueiname į kavinę ir netikėtai iškyla klausimas – o ką dabar veikti? Renginių prasme Alytus tikrai labai labai atsigavęs jau kurį laiką. Būti aktyviam Alytuje yra tikrai lengva, nes veiklų ir erdvių, kur reikštis jaunimui – pilna.
Ar įsivaizduotum save grįžtančią gyventi į Alytų?
Nežinau, gal ir įsivaizduočiau – aš tiesiog neprisirišu per daug prie vietos. Archeologija dėl to dalinai ir rinkausi – nesi prirakintas prie vieno miesto ar vietos, vien darbo pobūdis verčia daug keliauti. Neįsivaizduoju savęs visą gyvenimą Vilniuje, bet taip pat neįsivaizduoju savęs visą gyvenimą Alytuje. Galbūt bus periodų, kai grįšiu į Alytų, bus periodų, kai vėl būsiu Vilniuje – nesusistyguoju šių dalykų, nes žinau, kad jie visiškai nuo manęs nepriklauso.
Norėčiau paliesti dar vieną Tavo gyvenimo sritį, kuriai skiri daug laiko šiuo metu – jau antrus metus iš eilės esi IFDi, Vilniaus universiteto Istorijos Fakulteto dienų organizatorė. Šios pareigos nėra šiaip itin paprastos, o Tau dar tenka šias dienas organizuoti pandemijos sąlygomis. Kaip jums sekasi?
Šiais metais tikrai viskas 100 kartų geriau nei praeitais. Prisimenu, kaip praeitais metais darėme pirmus IFDi susirinkimus, buvo vasaris, kovas. Juokavome, kad gal dėl koronos teks atšaukti, nereiks nieko daryti, gal ir nepersistengiam. Bet kai iš tiesų reikėjo atšaukti renginį buvo šioks toks šokas, niekas nesuprato, kas vyksta. Vis perkėlinėjom dienas – tai dviems savaitėms, tai mėnesiui, tai dviems mėnesiams, buvo tokio mėtymosi ir neramumo. Padarai naują planą, reikia jį iš naujo tvirtinti – daug papildomų darbų. O dabar antri metai pandemijoje, jau susigyveni ir žinai, ko galima tikėtis, tad iš karto pradėjome organizuoti du galimus renginio variantus – tiek gyvą, tiek nuotolinį. Komanda irgi puikiai įsiliejo, tad šiais metais viskas žymiai geriau ir greičiau einasi. Praeitais metais atrodė, kad neįmanoma daryti nuotolinės ekskursijos ar orientacinių varžybų, o šiais metais tai atrodo laisvai įgyvendinama.
Keliaujant link interviu pabaigos – kuo archeologijos studijos yra vertingos ir kaip žmogui suprasti, kad jas ir reiktų pasirinkti?
Aš manau, kad archeologija reiktų pasirinkti tiems žmonėms, kurie neįsivaizduoja savęs tiesiog sėdint ir skaitant, o mėgsta aktyviau praleisti laiką, būti gamtoje. Kitas aspektas yra tai, jei domina tokie dalykai, kurie nėra aprašyti istoriniuose šaltiniuose, tai, ką mes galime sužinoti tik iš archeologinių duomenų, kad ir buitis. Man pačiai yra įdomiausia ne kokį dokumentą partizanai pasirašė, o iš kokių jie indų valgė, kaip atrodė bunkerio vidus, koks jo išplanavimas. Jei tokie kasdienybės aspektai ką nors taip pat domina, manau, kad archeologijos studijos yra pats tas. Archeologija taip pat tiktų tiems, kuriems patinka tiek istorija, tiek gamtos mokslai, bet nežino, kaip juos suderinti.
Man šios studijos naudingos, nes nenoriu, kad studijos įstatytų į būtinus profesinius rėmus. Stojau su mintimi, kad gausiu humanitarinių mokslų diplomą ir tada žiūrėsiu, galbūt dirbsiu su renginiais, galbūt kažkur kitur. Tokiose studijose lengviau atrasti savo kelią, kryptį, tai, kas man iš tikrųjų patinka.
Ačiū už pokalbį!
Kalbino Rūta Leiputė
