Rugpjūtį vyksta Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo gynėjo, kario savanorio Artūro Sakalausko (1963 –1991 m.) žūties 32-ųjų metinių minėjimui skirti renginiai.
A .Sakalauskas žuvo, kai 1991 m. rugpjūčio 21 d., žlungant pučui, sovietų armijos provokacijos metu Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su sovietų armijos specialiosios paskirties dalinio kariais. Pasipriešinimo metu Alytaus rinktinės savanoris A. Sakalauskas žuvo, dar du Alytaus rinktinės savanoriai buvo sužeisti. A. Sakalauskas tapo paskutiniąja auka XX amžiuje, paaukota už Lietuvos Nepriklausomybę.
- A. Sakalauskas gimė 1963 m. spalio 26 d. Alytuje. Jo senelis Antanas Letkauskas buvo Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius – šioje giminėje visą laiką buvo gyva atmintis apie Lietuvos Nepriklausomybės kovas.
A. Sakalausko vaikystė ir jaunystė prabėgo Dzūkijos sostinėje Alytuje: čia jis baigė mokslus Alytaus 5-ojoje vidurinėje mokykloje ir 9-ojoje profesinėje technikos mokykloje, degė aistra rankiniui Alytaus „Varsos“ komandoje. Iki lemtingų 1991 m. įvykių Artūras dirbo Alytaus mašinų gamykloje.
1991-ųjų sausį A. Sakalauskas įstojo į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, aktyviai kovojo prieš sovietų agresiją, budėjo Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo rūmuose, taip pat savanorių postuose Kaune, Sitkūnuose. 1991 m. rugpjūčio 19 d. kartu su Alytaus rinktinės savanoriais atvykęs budėti į Vilnių vėl stojo ginti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo.
Po savanorio žūties Lietuva su A. Sakalausku atsisveikino prie Parlamento Vilniuje. Vėliau jis buvo palaidotas Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios kapinėse šalia 1919 metais Nepriklausomybės kovose žuvusio pirmojo Lietuvos karininko Antano Juozapavičiaus. Savanoris A. Sakalauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu, Sausio 13-osios atminimo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais.
