Margučiai Lietuvių raštijoje yra sena tradicija, kuri siekia 16 amžių. Jau nuo 11-13 amžiaus Lietuvos kultūriniuose sluoksniuose rasti įvairūs kiaušinių liekanos, kas liudija jų naudojimą apeiginiais tikslais. Margučiai Lietuvoje buvo dažniausiai marginami Velykoms, Atvelykiui, kartais – Jurginėms ar Sekminėms.
Manoma, kad pirmieji margučiai buvo paprasti, tiesiog nudažyti viena ar kita spalva, išgauta iš augalų. Tačiau nuo 19 amžiaus pabaigos populiarūs ir iki šiol naudojami du būdingiausi margučių išrašymo būdai – vašku ir skutinėjimas.
Margutis yra tikras stebuklas. Ant vieno kiaušinio lukšto galima rasti šimtus, net tūkstančius karšto vaško taškelių ir brūkšnelių. Raštai gali būti juostiniai, dviejų dalių, trijų dalių ar keturių dalių, kiekvienas simbolizuojantis tam tikrą prasmę ar idėją. Saulutės, žalčiukai, lapeliai, paukščio pėdelės, spinduliai – šie raštai kalba apie nuolatinį atsinaujinimą ir cikliškumą.
Kiaušinis, kaip gimimo, augimo ir sveikatos simbolis, tapdamas margučiu, įgauna dar stipresnę gyvybės teikimo galią. Margučių išrašymo karštu vašku tradicija perduodama iš kartos į kartą. Daugelio šeimų protėviai, tarp jų ir mano močiutė Anelė (1896 – 1985), bei mano mama Danguolė Dikšienė (g. 1931), praktikavo margučių išrašymą. Dabar šią tradiciją tęsiau aš, Audronė Lampickienė (g. 1966), ir mano dukra Banga Vaicekauskienė (g. 1993).
Margučių išrašymas vašku yra ne tik natūralus tradicijos perėjimas iš praeities į ateitį, bet ir ypatingas būdas prisiliesti prie savo šeimos istorijos. Galbūt ateityje ir mūsų anūkai, proanūkiai tęs šią tradiciją ir rašys savo „metraštį”. Renginys, skirtas margučių išrašymui, yra nemokamas ir kviečia visus domėtis šia senovine menine technika.