Būtent šis ironiškas posakis toptelėjo galvon, kai iš pašto dėžutės iškrito laikraštėlis su Antano Nedzinsko vestuvių nuotraukomis. Visa vestuvių svita gražiai išrikiuota ir palaimingai šypsosi į objektyvą, nes kiekvienam iš jų skirtas sėkmės numeris- ne kur kitur, o „Tautos prisikėlimo” partijos rinkiminiame sąraše. O šalia jaunikio, kur buvęs, kur nebuvęs, ir tikrasis įvykio „piršlys”- mūsų garsusis šoumenas Arūnas Valinskas. Štai ir išaiškėjo didysis metų „įvykis” : Antano vestuvės buvo tik spektaklis, reklaminis šou. Renginys (reginys), vertas katučių, o jo veikėjai nusipelnė plojimų, pereinančių į audringus aplodismentus: nuoširdžia šypsena pasidabinęs laimingas „jaunikis”, susidrovėjusi „nuotaka”, tarsi profesionalūs paparaciai sekiojantys su kamera paskui vestuvininkus ir brovęsi per „pabrolių” užtvaras „žurnalistai” ir netgi „jaunosios močiutė”, be jokio užsikirtimo su gudria šypsenėle veide beatviraujanti su „žurnalistais”…
Ką padarysi, reklama tiek užvaldė mus, kad jau niekas nebežino, kas yra kas, ką veikia ir dėl ko…Eilinis šou prasidėjo: jau nebeužtenka „gražiai atrodančių galvų”, kostiumų su kaklaraiščiais- vieni dėl reklamos į meškos kailį lenda, kiti pseudovestuves rengia…Betrūksta, kad priešrinkiminės pasiutpolkės apimtas koks nors mūsų mylimas kandidatas pademonstruos intymų veiksmą po antklode (ar be jos)… arba ims ir pasilaidos…
Bet grįžkime prie „Tautos prisikėlimo” partijos. Per paskutinius Seimo rinkimus teko būti rinkimų stebėtoja. Kai buvo skaičiuojami balsavimo rezultatai, ne tik stebėjau, bet ir stebėjausi, kaip skaitlingai alytiškiai balsavo už šią naujai sukurtą, balažin ko siekiančią partiją. Na, galbūt galima pateisinti tuo, kad lietuviai visada duoda šansą naujai susikūrusioms partijoms. Bet tokio rezultato dar nėra buvę…Ar čia lietuvių galvas taip susuko nusizvonkinusi ir nusikakadukinusi tautinė televizija, ar jau politikai tiek prarado žmonių pasitikėjimą, kad valdžią atiduodame bet kam į rankas? Šis klausimas nedavė ramybės, todėl pasibaigus rinkimams padariau tokią mažytę sociologinę apklausą: už kokią partiją balsavo mano pašnekovas ir kodėl. Pagal statistiką, maždaug kas šeštas balsavęs alytiškis turėjo balsuoti už Tautos prisikėlimo partiją; aš paklausiau virš šimto žmonių ir nepatikėsit- nei vienas neprisipažino, kad balsavo už šią partiją. Ir tik gerokai vėliau, jau po 2009-ųjų metų „naktinių” mokesčių reformų vienas bičiulis nuleidęs galvą ėmė ir prisipažino: „Žinai, aš balsavau už juos…Norėjau pasijuokti iš visų mūsų politikų…”
Čia prisiminiau vienos užsienyje gyvenančios giminaitės pranašingus žodžius. Kai ji pamatė rinkimų į Seimą dieną tiesioginiam eteryje įvykusį Arūno Valinsko ir Rūtos Grinevičiūtės susikirtimą, ilgai negalvojusi pasakė :”Su klounais taip būna: iš pradžių jūs juoksitės su juo, paskui jis iš jūsų juoksis…”
Taigi kviečiu visus, kurie sekmadienį eis rinkti vietinės valdžios, nesileisti vedžiojamiems reklaminių viliotinių už nosies ir nepasiduoti emocijoms, pykčiui bei nevilčiai. Pasitarkim su savo sąžine ir atiduokim savo balsą už tą, ką gerai pažįstame ir kuo tikrai pasitikime. Kad po rinkimų galėtume vieni kitiems tiesiai į akis pažiūrėti, kad nereiktų verkti ir, neduokdie, nereiktų steigti kokios nors „tautos išsidūrimo partijos”…
Jurga Ringailė
Susijęstraipsniai
