2011 metų vasario 27 dieną Lietuvoje numatomi savivaldybių tarybų rinkimai. Vadovaujantis konstitucija ir savivaldybių tarybų rinkimų įstatymu dėl galutinės savivaldos rinkimų datos turės apsispręsti seimas. Jo pirmininkė Irena Degutienė parlamento posėdžių sekretoriate jau įregistravo nutarimo projektą. Tuo tarpu apžvalgininkas Vladas Vaicekauskas klausia, kodėl Lietuvoje valdžia prasideda savivaldybėse.
Pasakykite, tamstos, kodėl Lietuvoje valdžia prasideda savivaldybėse, o ne pamatinėje valdymo grandyje – seniūnijose? Pvz., Lenkijoje valdžia prasideda nuo valsčių, kurie savo dydžiu – žemės plotu ir gyventojų skaičiumi – beveik niekuo nesiskiria nuo mūsiškių seniūnijų.
Pasakykite, prašom, kodėl pamatinė valdžios pakopa – seniūnijos neturi įstatymu įtvirtinto savarankiško biudžeto, o jų teritorijose esantį biudžetinį turtą – mokyklas, sveikatos, kultūros įstaigas, valstybei priklausančią žemę – valdo savivaldybės?
Lenkijos valsčiai turi įstatymu įtvirtintą savarankišką biudžetą, o jų teritorijose esantis biudžetinis turtas priklauso tik jiems patiems ir iš viršaus niekas negali nurodyti, kaip tuo turtu disponuoti!
Pasakykite, tamstos, kodėl Lietuvoje seniūnai ne renkami, o savivaldybių administracijos direktoriaus įsakymu skiriami? Lenkijos valsčiaus viršaitį, jo pavaduotoją, kiekvieną iš 12-15 tarybos narių renka ir atšaukia valsčiaus gyventojai. Tai kur yra daugiau demokratijos – Lenkijoje ar Lietuvoje?
Lietuvoje rinkimai prasideda nuo savivaldybių tarybų rinkimo. Žemutinė valstybės valdymo grandis – seniūnijos – tiesiog eliminuojama. Tam yra priežasčių. Kam savivaldybėms seniūnijos? Kam valdžia be savarankiško biudžeto ir turto? Kam reikalinga ta valdžios butaforija? Kodėl 600 seniūnijų netapo demokratino valstybės valdymo atspirties tašku?
Nes taip reikia partinei valdymo sistemai. Jai pačiai reikia valdžios, valdiško turto ir biudžeto pinigų. Stiprios, savarankiškos, pinigingos seniūnijos gali nepaklusti, dar daugiau – pakirsti partinę savivaldybių valdymo sistemą!
Seniūnijos savivaldybei reikalingos tiek, kiek jos padeda laimėti savivaldos rinkimus. Seniūnijos yra ne kas kita, kaip partinių rinkimų bazės, o jų seniūnai ir kiti darbuotojai tiesiogiai pašaukti tuos rinkimus organizuoti.
Tūkstančiai seniūnijų darbuotojų įsijungia, yra įjungiami į rinkimus, kaip savivaldybių išlaikomi, gerai apmokami agitatoriai, agitacinių punktų vadovai. Jiems į talką parenkami specialūs balsų skaičiuotojai, dabar dar ir išgalvoti seniūnaičiai. Jeigu gerai per rinkimus pasitarnausi, liksi amžinu, be pinigų ir turto, dekoratyviniu seniūnu. Sutikite, tai labai nebloga tarnystė.
Seniūnijas, seniūnus, seniūnijų administraciją, seniūnaičius reikia laikyti ant pavadžio, akylai kontroliuoti ir patylomis šį bei tą numesti. Valdžia be pinigų ir turto yra nepavojinga valdžia.
Tik pamėgink seniūnijoms, kaip Lenkijos valsčiams, leisti rinktis savo valdžią, leisti turėti įstatymu įtvirtintą savarankišką biudžetą, valdyti jų teritorijose esantį biudžetinį turtą, valdišką žemę, tai kas tuomet liks savivaldybių partijoms, merui, administracijos direktoriui? Taip gali užsiauginti nepaklusnią vietinę valdžią, nepaklusnią bendruomenę, gali pralaimėti rinkimus, netekti visko, kas sudaro partinio valdymo esmę ir prasmę.
Todėl savivaldybių partijoms ir partiniams merams labai paranku turėti apmokamas, bet nieko iš esmės savarankiškai nesprendžiančias seniūnijas.
Per 600 seniūnijų yra išlaikomos kaip partinės valdžios atraminiai punktai, o ne kaip savarankiškos demokratinės valdymo sistemos pamatinės pakopos.
Partinė valdymo sistema prasideda nuo savivaldybių, nes jose sukoncentruota valdžia, turtas, pinigai. Partinė sistema tik taip ir gali išlikti gyvybinga ir stipri. Atidavus biudžetą, valdžią ir turtą seniūnijoms, partinei valdymo sistemai neliks nė suskilusios geldos.
„Respublikos” apžvalgininkas Vladas Vaicekauskas
Beje, Lenkijos valsčių rinkimuose partijos nedalyvauja, nes ten valsčių valdžia renkama ne pagal sąrašus, o pagal sąžinę ir nuopelnus. Lietuviui iki tokių demokratinių rinkimų – kaip Martynui iki mėlyno dangaus.