Liepos 18-oji – tarptautinė aludarių diena. Tai ir Arnoldo, kuris užtaria visus aludarius, diena. Bet, sakykit, kur buvo šis šventasis, kai reikėjo užtarti Alytaus alaus daryklą „Daiga“? Nuo 1990 metų Pramonės rajone statyti pradėtas bravoras virė firminį „Daigos“, „Dzūkų“, „Dzūkų šviesųjį“ „Perlojos“, „Stipriausią“ ir „Medaus“ alų. Pastarasis vėliau tapo oficialiu „Bernelių užeigos“ alumi. 1993-iaisiais aludarių konkurse Klaipėdoje Alytaus „Daigos” alus buvo pripažintas geriausiu šviesiuoju.
Daugiausia Alytuje išvirto alaus buvo realizuota 1998-1999 metais – po 183 tūkst. ir 189 tūkst. dekalitrų. Po to sekė didžiausia „bačka“, ant kurios buvo padėtas „Daigos“ likimas – 2000 metais patirtas 40% nuosmukis. Tuo pat metu įsigalėjo „Kalnapilio“, „Švyturio“, „Utenos“, „Tauro“ ir kitų didžiųjų daryklų vykdomos akcijos, su kuriomis konkuruoti mažiesiems buvo neįmanoma. 2002 metais alytiškiai drauge „Rinkuškiais“, „Biržų alumi“ ir „Kauno alumi“ LR konkurencijos tarnybai pateikė apeliaciją dėl stambiausių alaus gamintojų veiksmų atitikimo Konkurencijos įstatymo nuostatoms. Nors vėliau Lietuvoje akcijos, kuriose alus dalinamas nemokamai ar už 1 centą buvo uždraustos, tuomet tarnyba mažųjų skundo nepalaikė. Beliko „kapstytis“ patiems – 2002 metais alytiškiai, turėdami apie 3 mln. Lt apyvartą, išvirė 105 tūkst. dekalitrų produkcijos.
„Daigoje“ gaminamas alus buvo vadinamasis „tikras“ – nepasterizuotas, dirbtinai neprisotintas angliarūgšte. Per pusšimtį žmonių dirbo prie to, kad vyktų „gyvo“ alaus gamybos procesas, kuris trukdavo 40 parų. Tokio alaus galiojimas buvo 30-35 paros – gerokai trumpesnis už didžiųjų gamintojų. Tai trukdė alytiškių plėtrai, ypač pardavimams prekybos centruose. 2003-aisiais įdiegus naują filtravimo sistemą jau buvo pasiekiamas 40-45 ir netgi ir 50 parų terminas, „Daiga“ atsirado „Norfos“ ir „Rimi“ lentynose – tais pačiais metais alytiškiai tapo vieninteliai aludariai Lietuvoje, kurių pardavimai nesumenko, o išaugo (19 proc.) ir sudarė 175 tūkst. dekalitrų.
2004 metais alytiškiai su „Biržų alumi“ nesutiko vienodomis sąlygomis konkuruoti su Lietuvoje įsismarkavusiais tarptautiniais koncernais ir nepasirašė aludarių garbės kodekso nuostatų. Dar vėliau, matyt, protesto vardan, „Daiga“ išstojo ir iš šalies aludarių asociacijos. Deja, toks „partizanavimas“ mūsiškiams nepadėjo – alaus vėl buvo parduota mažiau -166 tūkst. dekalitrų. Nors mūsų mieste gamintas alus buvo pripažintas tarp gurmanų ir paprastų alaus mėgėjų, tiek lietuvių, tiek užsieniečių – darykla bankrutavo. Tai įvyko dėl to, kad 77 tūkst. Lt valstybės biudžetui įsiskolinusiai „Daigai“ 2005-ųjų rudenį buvo panaikinta alaus gamybos licencija. 2006 metų liepos 19 dieną bankrutuojančios Alytaus alaus gamybos bendrovės „Daiga“ turto ir įmonės prekės ženklo pardavimo aukcionas neįvyko – neatsirado nė vieno norinčio mokėti pradinę 2,5 mln. litų kainą. Pakartotiniame aukcione aludariams anksčiau priklausę gamybiniai pastatai ir teisė nuomotis 1,3 hektaro ploto žemės sklypą buvo perleisti kitiems Alytaus verslininkams.
„Daigos“ alus buvo tiesiog puikus, bet neatlaikė konkurencijos su „šampūnų“ gamintojais – natūraliai brandintą alų pagaminti sunkiau ir brangiau“, – apgailestauja nepagreitinto gamybos proceso šalininkas. Kas žino, gal jis ir teisus. Nors alytiškiai kartais paburnodavom, nuo reklamos labiau priklausomi – pakeisnodavom (esą į „viecinį“ kažkokios „tulžies“ pridėta), bet pirmenybę, ypač vertinantys tikrą, o ne „limonadinį“ alų, teikdavom savam. Beje, „Daigai“ bankrutavus Alytus, nors ir netiesiogiai, išlaikė aludarių vardą. 1994 metais Žibininkuose (Kretingos r.) pradėto statyti HBH „Juozo alaus“ bravoro tradicijas iki šių dienų tęsia alytiškė Rada Matulevičienė. Nuo 2007 metų, įsigijusi „Vilkmergės alų“ (Ukmergės r.), aludarių gretas papildė „Alita“. Ir kodėl gi ne? „Alus – tai ~97% vandens!“, – sakydavo vienas alytiškis verslininkas. O svarbiausia – ne tik skanu, bet ir sveika. Na, ir, žinoma, paskutinis, kaip ir privalomas, sakinys … nesaikingas alkoholio vartojimas kenkia sveikatai.
Susijęstraipsniai
