Žalgirio mūšis – 1410 metų liepos 15-16 dienomis vykęs tarp jungtinių Lietuvos ir Lenkijos pajėgų ir Kryžiuočių ordino, pasibaigė pastarojo sutriuškinimu. Žalgirio mūšis – Lietuvos istorinis pasididžiavimas – nulėmė vokiečių ordino galybės galą. Pergalė nutraukė porą šimtų metų trukusius lietuvių žemių grobstymus. Įvairūs šaltiniai teigia, kad pusantros paros trukusiame mūšyje dalyvavo 25-85 tūkst., o žuvo – 15-50 tūkst. žmonių. Lietuvių-lenkų pusėje dalyvavo samdytos totorių, moldavų, čekų pajėgos, kryžiuočių kariuomenėje be vokiečių buvo anglų, prancūzų, vengrų, austrų, bavarų, tiuringiečių, čekų, liuksemburgiečių, flamandų, olandų. Mūšis įvyko ordino teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, tarp Griunfeldo, Tanenbergo ir Liudviksdorfo kaimelių, dabartinėje Lenkijos teritorije. Lenkų istorijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo, lietuvių istorijoje – Žalgirio, Vakarų šalyse – Tanenbergo mūšis. Žalgirio mūšis buvo nuo 1409 m. besitęsiančio konflikto tarp Ordino ir Lenkijos bei Lietuvos kulminacija. 1409 m. prieš Ordiną sukilo žemaičiai, kuriuos aktyviai parėmė LDK, Vytauto ir Lenkijos asmenyse. Didysis Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas buvo priverstas paskelbti Lenkijai karą. 1410 m. liepos pradžioje LDK kariuomenė prie Vyslos susijungė su Lenkijos kariuomene ir, susitarus, kad tuo metu žemaičiai puldinės ordino pilis, liepos 3 dieną jungtinė kariuomenė nužygiavo Ordino sostinės link. Prieš juos iš Teutonų ordino sostinės Marienburgo išvyko kryžiuočių kariuomenė.
Lietuvių–lenkų jungtinė kariuomenė turėjo daugiau karių – 51 lenkų ir 40 lietuvių vėliavų, daugiau kaip 50 tūkst. karių, prieš 32 tūkst. kryžiuočių – 52 vėliavas – kryžiuočiai savo ginkluote ir šarvais turėjo pranašumą. Kryžiuočiai turėjo apie 100 patrankų, lietuviai ir lenkai – 17. Kryžiuočiai mūšio dieną turėjo 21 tūkst. ginkluotų kavaleristų, 6 tūkst. sunkiai ginkluotų pėstininkų ir 5 tūkst. treniruotų tarnų, kurie buvo ginkluoti geriau nei daugelis lietuvių–lenkų pėstininkų. Iš viso apie 32 tūkst. žmonių. Vokiečiams vadovavo magistras Ulrichas von Jungingenas, didysis maršalas Frederikas von Vallenrodas, didysis vadas Kuno von Lichtenšteinas ir aprūpinimo pajėgų maršalas Albrechtas von Švarcenbergas.
Už kelių kilometrų nuo kryžiuočių, šalia mažos gyvenvietės Tanenbergo (Stebako), buvo įrengta lietuvių-lenkų būstinė. Lenkų armiją sudarė 18 tūkst. riterių, 11 tūkst. vasalų ir 4 tūkst. pėstininkų. Prie jų prisidėjo 11 tūkst. Lietuvos riterių ir pėstininkų, 1 tūkst. 100 totorių, ir apie 6 tūkst. čekų, rusų, moravų ir moldavų. Iš viso apie 51 tūkst. žmonių. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais ir jų šarvai buvo žymiai prastesni nei kryžiuočių. Politinis armijos vadovas buvo Lenkijos karalius Jogaila, kuriam tuo metu buvo apie 60 metų. Jis liepos 15 dieną Lietuvos Didįjį Kunigaikštį Vytautą paskyrė vyriausiuoju karo vadu. Manoma, kad Jogaila delsė norėdamas sulaukti derybų ir išvengti mūšio. Diena buvo karšta ir riteriai saulėje, laukdami mūšio pradžios, nuvargo. Vytautui atrodė, kad žymiai parankiau yra kovoje įveikti priešus, todėl jis, nesulaukęs Jogailos žodžio, rizikavo ir metė pirmyn LDK pajėgas, užpuldamas ir išblaškydamas kryžiuočių artileriją. Tai galėjo būti ir išankstinis susitarimas. Nors galiausiai ordino kariuomenė pralaimėjo, maždaug kas antras lietuvių karys nebegrįžo namo.
Lietuvių kariuomenei pradėjus puolimą, vokiečiai metė didžiąją dalį savo pajėgų kovai su lietuviams – apie 24 vėliavų kairiajame sparne pasitiko lietuvius, o tik 12 palikta dešiniajame sparne priešais lenkus. Po maždaug valandos, didelių nuostolių patyrę lietuviai, ėmė trauktis, tik 3 Smolensko vėliavos, vadovaujamos Jogailos brolio Lengvenio Algirdaičio, pasiliko pridengti įsitraukusių į kovą lenkų šoną. Pasak švedų mokslininko Sveno Ekdahlio, rašytiniai šaltiniai liudija, kad lietuvių atsitraukimas buvo iš anksto suplanuotas Vytauto manevras, kuriuo išblaškyta besivejanti ordino kariuomenės dalis. Šią nuomonę patvirtina ir tas faktas, kad Vytautas dar gegužės mėnesį už 20 tūkst. kapų grašių per Jogailą pasamdė čekų karių, tarp kurių buvo ir Janas Žiška.
Mūšio pradžioje čekai, stovėję už Lietuvių vėliavų, pasitraukė į miškelį, o Vytautui, po atsitraukimo manevro smogus į kryžiuočių užnugarį, atakavo iš kitos pusės. Tai atitinka išankstinį gudrų priešo gretų išblaškymo ir sinchroniškos baigiamosios atakos iš dviejų pusių planą. Įsitraukus lenkams, ordinas dar į kovą metė rezervines 16 vėliavų, tačiau rezervu pasinaudojo ir lenkai, tad jungtinė kariuomenė įgavo persvarą, kuri buvo išlaikyta iki mūšio galo. Mūšyje žuvo ordino magistras, virš 200 riterių. Po Žalgirio mūšio ordinas liko gana stiprus, tačiau nebegalėjo grobti Lietuvos žemių. Žalgirio mūšis sustabdė ordino veržimąsi į rytus. Pralaimėjimo garsas aplėkė visą Europą – ji sužinojo, kad ordinas pralaimėjo mūšį ne su pagonimis, o su dviem valdovais krikščionimis. Niekas nebeskubėjo ordino gelbėti, o popiežius nebeskelbė naujų kryžiaus žygių.
www.zalgiris.eu
Susijęstraipsniai
