Tautos siela – siela manoji,
Mano skausmai – skausmai tautos
Ir mano kraujas, ir gyvybė –
Tautos senosios savastis.
(K. Bajerčius „Lietuvos Dešimtmetis”)
Keistas sutapimas – šiemet vasario 16 dieną minime dvi šventes. Tai Užgavėnės ir Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Jos labai skirtingos, tačiau turi vieną panašumą: tai atsigavimo, atsinaujinimo šventės.
Per Užgavėnes mes norime „išvyti” žiemą, kviečiame pavasarį, o minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo dieną prisimename, kaip mūsų seneliams ar proseneliams pavyko išvyti svetimą valdžią iš Lietuvos. Ar svarbūs tie žmonės, kurie prisidėjo prie valstybės atkūrimo? Kokie jie? Kuo svarbi lietuviams vasario 16-oji? Į šiuos ir kitus panašius klausimus atsakyti padėjo vasario 10 dieną mūsų gimnazijos aktų salėje surengtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimas, kurį organizavo lietuvių kalbos mokytojos metodininkės Roma Danisevičienė ir Irena Leščinskienė, istorijos mokytojas metodininkas Aivaras Janulis, muzikos mokytoja metodininkė Loreta Mockuvienė bei 6, 8 klasių mokiniai.
Rami ir rimta nuotaika. Renginys yra skirtas apmąstymams. Salėje dega žvakės ir stovi dešimt kaladžių. Į šį savitą mišką greit ateina mokiniai. Vaizdas scenoje primena partizanų gyvenimą: miškas, nuolat girdimi žingsniai, baimė būti sugautiems ir nuolatinis bėgimas. Sukuriama įtampa, visa salė įdėmiai klausosi. Mokinių deklamuojami eilėraščiai, skaitomi tekstai padeda klausytojams viską gerai apmąstyti. Datos, asmenybės, faktai… Nepriklausomybė, okupacija, kova su okupantais.
Renginio metu surandame atsakymą į klausimą, kam turime būti dėkingi, kad dabar laisvai galime giedoti „Lietuva, Tėvyne mūsų…” Tai žmonės, kurie kovojo už Lietuvos laisvę. Mes jiems turime būti dėkingi, kad dabar Lietuva yra laisva.
Kiekvienas kovotojas už laisvę yra svarbus, tačiau ypatingas dėmesys renginyje skiriamas vienam iš jų – Konstantinui Bajerčiui – mokytojui, rašytojui, kovotojui už tautos laisvę, kuris nuo 1939 m. gyveno Alytuje. ,,Jeigu tautą ar jos valstybę palygintume su gyvu, nuolat besikeičiančiu statiniu, tai turėtume pripažinti, kad jis laikosi ne ant bet kaip sumestų sienojų ar plytų, o ant kertinių atramos taškų, – asmenybių, – kurios, spinduliuodamos meile ir išmintimi, padriką minią suriša į vienumą ir šviečia jai kelią per juodžiausius tunelius bei užgriuvusias negandas. Viena tokių asmenybių, gyvybės auka apvainikavusi jaunystės idealus ir laisvės siekius, žymių rezistencijos vadų ir didvyrių gretose neabejotinai lygiuojasi ir Alytaus mokytojų seminarijos pedagogas Konstantinas Bajerčius.” – rašo Eugenijus Ignatavičius.
Po mokinių pasirodymo kalbėjusi Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyr. specialistė, rašytoja Elvyra Aleknavičienė apibūdindama K. Bajerčių sakė: „Tai žmogus, netelpantis į trumpos apybraižos rėmus”. Iš tikrųjų, tai žmogus, kuris padeda mums suprasti mūsų tautos nepriklausomybės svarbą.
Renginio pabaigoje visi susirinkusieji giedojo tautišką giesmę. Tai buvo pati svarbiausia renginio dalis. Juk svarbu mylėti savo Tėvynę. E. Aleknavičienė baigė kalbą savo nauju eilėraščiu, skirtu Konstantinui Bajerčiui, ir žodžiais: „Laisvė, Tėvynė, Lietuva”.
Manau, kad tai vertybės, apie kurias būtina susimąstyti Vasario 16-ąją. Svarbu nepamiršti, už ką turime būti dėkingi, kad dabar laisvai galime giedoti „Lietuva, Tėvyne mūsų…”
Povilas Milgevičius, VšĮ Alytaus šv. Benedikto gimnazijos IVbg klasės mokinys