Mūsų šalyje per palyginus trumpą laiką išaugo nedarbas. Tenka išgirsti ekonomistų komentarų, kad krizė yra geras metas įmonėms atsikratyti nereikalingos darbo jėgos. Tačiau už verslininkų paskaičiavimų, kaip išbristi iš sunkmečio, stovi savo darbą sąžininingai dirbę žmonės. Ką vertėtų žinoti, jei darbdavys netikėtai praneša apie atleidimą iš darbo?
Išgirdę apie atleidimą iš darbo žmonės reaguoja skirtingai. Vieni tai priima kaip asmeninę nesėkmę ir nėra linkę ginti savo interesų, kiti – drąsiai kovoja. Žinoma, optimistų gretas retina menkos galimybės susirasti naują darbą ir ekonomistų prognozės. 2009-uosius jų pradžioje tiksliausiai nuspėjęs ir jau „orakulu” vadinamas ekonomistas Jevgenijus Oksenkrugas masinius atleidimus iš darbo įvardina kaip vieną iš rimčiausių bėdų net ir atsigaunant šalies ekonomikai. Panašios nuomonės laikosi ir Vyriausybė. Todėl akivaizdu, kad reikia žvalgytis ir netradicinių, ir ilgalaikių sprendimų.
Išprašyti lauk – daugybė būdų
Dažniausiai darbdaviai stengiasi įtikinti norimus atleisti darbuotojus parašyti pareiškimą patiems, neretai daro neleistiną spaudimą sukurdami psichologinę įtampą – pasitaiko atvejų, kai darbuotojui nesutikus savanoriškai palikti darbo vietos, imamasi priemonų: pasipila papeikimai, fiksuojamos pravaikštos, darbuotojas apkraunamas neįgyvendinamomis užduotimis.
Taip stengiamasi sukurti teisinį pretekstą atleisti darbuotoją dėl jo kaltės – kad nereikėtų mokėti išeitinės kompensacijos. Dažnas mūsų tokio „terorizmo” iš administracijos pusės tiesiog neatlaikytų ir nuspręstų garbingai pasitraukti – nesiveliant į tolesnius konfliktus.
Derėtų žinoti, kad darbdavys fiksuodamas tarnybinį nusižengimą privalo informuoti darbuotoją – ką konkrečiai jis padarė ne taip. Maža to, privaloma pateikti to įrodymus. Gali pasirodyti, kad net ir ši procedūra įgudusiam atleidėjui bus lengvai įkandama, tačiau vien žmogaus parodytas ryžtas ginti savo interesus gali atgrasyti darbdavį veltis į ginčus. Juk paprastai viršininkas nėra blogą linkintis žmogus. Taip pat reikia nepamiršti, kad informavus darbuotoją apie nusižengimą, jam turi būti leista raštiškai išdėstyti savo argumentus ir į juos atsižvelgta. Kitaip tariant, turi vykti dialogas tarp darbdavio ir darbuotojo.
Įkvepia ir kovotojai, nenuleidžiantys rankų ir einantys iki galo. Plačiai aprašyta „Klaipėdos kartono” istorija – nepaisydamos įtakingesnių darbdavių siūlymų išeiti jos apsišarvavo kantrybe ir galiausiai pasiekė savo pergalę teisme.
Darbo vieta saugesnė, jei ji „žalia”
Kalbėdami apie atsikratymą „nereikalingasiais” ekonomistai iš dalies yra teisūs, nes tai, kas nutiko su mūsų ekonomika, yra pernelyg spartaus augimo priežastis. Darbo vietos buvo kuriamos žaibiškai visoje Europoje, todėl dabar masiniai atleidimai nemažėja statybose, mažmeninėje prekyboje, kai kuriuose pramonės sektoriuose.
Europos Sąjunga jau kuris laikas siūlo „žaliosios darbo jėgos” viziją. Sutarus mažinti anglies dvideginio išmetimus ir stojus į kovą su klimato kaita, iš esmės pasikeis ES užimtumo struktūra. Prognozuojama, kad naujos darbo vietos bus kuriamos žymiai lėčiau, tačiau taps saugesnėmis – nebus taip stipriai priklausomos nuo ekonomikos svyravymų.
Žalioji darbo vieta – tai ekologiškos įmonės politikos rezultatas, kai sukurta naujos kartos infrastruktūra leidžia išlaikyti darbutoją, kurio veikla nekenkia jį supančiai aplinkai. Kitaip tariant, žaliasis darbutojas įmonei kainuoja brangiau nei paprastas – netaupantis elektros ir be perstojo gaminantis CO2. Tačiau jis išsiverčia be pagrindinių energijos šaltinių, ilgainiui lemiančių ir ekonomines, ir ekologines nelaimes.
Aukštesnės kvalifikacijos darbutojams persėsti ant „žaliosios” darbo kėdės bus lengviau, o kaip seksis persikvalifikuoti likusiems – priklausys nuo to, kaip intensyviai bus diegiamos naujos kartos ekologiškos technologijos. Europos Sąjungos komisaro Vladimiro Špidlos teigimu, svarbiausias Europos uždavinys išbridus iš krizės – mažinti anglies žaliavos vaidmenį ekonomikoje ir egzistuojančias darbo vietas daryti mažiau priklausomas nuo išteklių švaistymo.
Realių pavyzdžių esama jau dabar – žaliasias darbo vietas siūlo tos kompanijos, kurios vienaip ar kitaip stengiasi būti ekologiškos arba tai yra jų tiesioginė veikla. Pavyzdžiui, Ispanijos kompanija „Gamesa”, gaminanti įrengimus atsinaujinantiems energijos šaltiniams arba „Mitsubishi” Europos padalinys su 5000 inžinierių, besidarbuojančių prie įvairių ekologinių projektų.
2009 metais atliktus tyrimą, paaiškėjo, kad žaliosios darbo vietos Europoje jau skinasi kelią darbo rinkoje. Dėl žalios darbo vietos su solidžiu atlyginimu konkuruojama inžinerijos, statybos, reklamos, konsultacinėje ir kitose srityse. Maža to, jos suteikia gerokai didesnį nei paprastai pasitenkinimą savo darbu.
Nors tai skamba kaip tolimos ateities prognozės – ieškoti būdų, kaip kurti saugesnes darbo vietas reikėtų jau dabar ir daryti tai savarankiškai. Pirmas žingsnis, žinoma, laukiamas iš pažangiai mąstančių darbdavių pusės. Likusieji vis dar kratosi bet kokios atsakomybės ir kaltę dėl atleidimų yra linkę perleisti žodžiui „krizė”. O juk stabilumą ir gerą reputaciją kuria visų pirma ne auganti ekonomika, o įmonės darbuotojai. Su žmonėmis, atidavusiais savo gyvenimo tarpsnį darbovietei, turi būti bent jau atsisveikinta gražiuoju.
Susijęstraipsniai
