Įsisukę laiko karuselėje ir išbarstę paskutinius jėgų likučius, vėl ir vėl skubame ten, iš kur išėjome – į tėvų namus. Kur vos pažvelgę į plytinčius aplink klonius ar gojelius, juosiančias juos kalvas, pajuntame naują impulsą gyventi.
Kas gi toji tėviškėje tūnanti jėga, kad taip džiaugiamės pasiekę slenkstį, nuo kurio prasidėjo mūsų savarankiškas kelias?
Pabandykim prisiminti tėvų namus. Tokie paprasti nutikimai: tylus šventinio stalo dengimas, nosį kutenantis motinos kepamo pyrago kvapas, ilgi savaitgalio rytai visai šeimai suvirtus į vieną lovą, beatodairiškas keturkojo namų sargo atsidavimas – tai tik maža dalis vaikystės įspūdžių, atmintin įstrigusių visam gyvenimui. Bet greičiausiai kaip tik jie ir daro mus geresnius: sulaiko keliamą piktam darbui mūsų ranką ar įstrigdo gerklėje besprūstantį blogą žodį. Todėl visai nenuostabu, kad vaiko širdin surinktos dvasios dovanos vėliau veržiasi kūrybos žodžiais.
„Ant tavo rankų supasi gerumas” sakėme birželio 5 d. pristatydami du Juliaus Jasaičio sudarytus eilėraščių rinkinius, kurių viename sudėti eilėraščiai apie tėvynę, kitame – apie motiną. Abiejų rinkinių tematika labai panaši, nes ir tėvynė – lyg tikra Motina – mus kantriai augina, laukia sugrįžtančių, skaudžiai išgyvena mūsų klaidas ir rūpesčius. Pirmąkart tėvynės buvimą pajuntame dar tėviškės kiemo glėbyje, su džiaugsmu priimdami visa, ką randame atėję: ar tai būtų ankšta, sukiužusi, dar senolių ręsta trobelė, ar pažįstamas kaimo šunų lojimas, ar nekart vėliau pasigendamas įkyraus ryto pranašo – gaidžio – trimitas. Tik tėviškėj žmonės taip šiltai „girgždina šulinius ir taikią ramybę skleidžia”. Tai tėviškėj pirmosios, dar beveik vaikiškos mūsų meilės liudininkai – paupių, pamiškių giesmininkai, rodos, dalijosi su mumis mūsų džiaugsmu, o hipnotizuojantis Rainiaus „mur” turėjo galią lygiomis dalimis padalyti mamos įpiltą stiklinę pieno…
Tėvų namuose užsimezga tai, kas vėliau grąžina išbarstytas mūsų jėgas. Spalvingoje patirtų įspūdžių mozaikoje pirmiausia prisimenamas visu kūnu išgyventas mamos gerumas: rūpestis, atsidavimas, išmintis, teisingumas. Sunku besuskaičiuoti visus jos gerumo veidus.
Renginyje motinos portretą piešėme pačiomis gražiausiomis rinkinių eilėmis, kurias skaitė Audronė Jakunskienė, Mudita Makaveckienė, Zita Reipienė, Gaudrė Beganskaitė ir Alfonsas Mekionis. Jų įtaigų žodį padarė dar prasmingesnį naudoti simboliai: kūdikio atėjimą į šį pasaulį skelbė lopšys, motinų rūpestingumą iliustravo rankomis austas rankšluostis, išmintį – žinių šaltinis: knyga. Skaitant eilėraščius apie motinos netektį, buvo įneštas ratas, kuris tarsi liudijo: gyvenimo ratas vėl atriedėjo prie būties slenksčio. Tad mūsų klaidos, neapykanta, meilė, viltys turi užleisti vietą kitų gyvenimams. Renginio vedėja klausė: gal ir tai yra vienas iš gerumo veidų?
Pokalbį apie tėviškę ir motiną gražiai papildė akordeono melodijos. Muzikos mokyklos akordeono klasės mokytojos Violeta Ligeikienė ir Rūta Vaičaitienė, atlikdamos keletą šiuolaikinių kompozitorių kūrinių, taip užbūrė publiką, kad sunku buvo apsispręsti, ko norėjosi labiau: muzikos ar eilių…
Rinkinių sudarytojas Julius Jasaitis paskambino gitara, kartu su žmona padainavo keletą šiltų romansų. Renginio pabaigoje lankytojai apžiūrėjo improvizuotą moteriškos aprangos aksesuarų – galvos apdangalų, skarelių, skraisčių – parodėlę.
Poezijos vakaro apžvalgą, norėčiau baigti prisimindama Maironio literatūrinio muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės mintį. Pernai, pristatydama rinkinį „Ant tavo rankų supasi gerumas”, ji klausė: „Kas gali būti gražiau už norą pastatyti paminklą – parašyti eilėraštį – motinai?” Alytiškiai tokį paminklą taip pat pastatė. Džiugu, kad jis išėjo ir didingas, ir šiltas.
Miglė Vilimaitė