Vandens turizmas Nemuno aukštupyje vos alsuoja. Dėl menkai išvystytos ir turistams nepatrauklios infrastruktūros Vidaus vandenų kelių direkcija kaltina savivaldybes, o valdininkai – seklią upės vagą.
Plaukiant garlaiviu didžiausia Lietuvos upe grožėtis gamta kol kas galima tik svajonėse. Ambicingas Valstybinio turizmo departamento projektas „Nemuno turistinės trasos pilotinis išvystymas”, kainavęs daugiau kaip 2,67 mln. eurų (apie 9 mln. litų), vilčių nepateisino. Valstybės kontrolė konstatavo, kad krašte neišnaudojamas visas vidaus vandenų kelių potencialas. Nustatyta, kad iš 18 prieplaukų, pastatytų vaizdingiausiose vietose prie kultūrinių ir istorinių objektų, efektyviai veikia vos dvi – Druskininkų ir Klaipėdos. Visos kitos prieplaukos – Alytaus miesto, Birštono, Pagėgių, Jurbarko, Kaišiadorių, Kauno, Prienų, Šakių, Šilutės ir Varėnos rajonų savivaldybių – beveik neatlieka savo paskirties. Į jas užsuka tik pavieniai vandens turistai, nes nuolatinių maršrutų vandens transportu nėra.
Prieš 2,5 metų, atidarant prieplauką Alytuje, buvo džiaugiamasi, kad vandens turistai, užsukę į Dzūkijos sostinę, gausiai papildys jo biudžetą. Tokias pat viltis puoselėjo ir kitos savivaldybės. Tačiau šiandien jau aišku, kad prieplaukos ne papildo, bet tuština biudžetus. Mat remdamasis Vyriausybės nutarimu, Valstybinis turizmo departamentas savivaldybėms pavedė rūpintis priėjimo ir privažiavimo keliais, krantinių tvarkymu, prieplaukų eksploatavimu, saugios laivybos užtikrinimu, stovyklaviečių įrengimu bei viešosios infrastruktūros plėtojimu.
Alytaus mieste įrengtos stacionarios prieplaukos priežiūra – apšvietimas, suoliukų, šviestuvų, tvorelių, stendų sezoninis sumontavimas ir demontavimas, aplinkos tvarkymas – savivaldybei kasmet atsieina per 3 tūkst. litų.
Savivaldybės specialistai įsitikinę, kad geras užmojis skatinti vandens turizmą pradėtas ne nuo to galo. Pirmiausia reikėjo pasirūpinti upės vagos gilinimu, kad ja būtų galėję plaukti garlaiviai, o tik tuomet imtis prieplaukų. Dabar, kai vežimas pastatytas prieš arklį, vargu ar galima tikėtis, kad jis sėkmingai riedėtų.
Tokius priekaištus kategoriškai atmeta Vidaus vandenų kelių direkcijos vadovas Gintautas Labanauskas. Anot jo, nuo Kauno hidroelektrinės (HE) iki Klaipėdos garlaiviai Nemunu gali plaukti be trikdžių, o į kitą pusę – nuo HE iki Druskininkų, kur vaga seklesnė, plaukti gali tik 60-70 centimetrų grimzlę turintys laivai.
„Vandens turizmas Nemuno aukštupyje sunkiai skinasi kelią ne vien dėl upės gylio, bet ir dėl šiuolaikiškų, turinčių nedideles grimzles laivų stygiaus, nes jie – brangūs. Kita priežastis – nėra elementarios infrastruktūros. Kai kuriose prieplaukose turistai net tualeto neranda, nekalbant apie kavinukes, žaidimų aikšteles ar kokias nors atrakcijas”, – G.Labanauskas negailėjo priekaištų savivaldybėms dėl neveiksnumo.
Vidaus vandenų kelių direkcijos Plėtros direktorės Editos Vaitkūnienės manymu, reikia visų bendro darbo, kad Nemunas būtų gyvas ir patrauklus tiek lietuviams, tiek užsieniečiams. Transporto strategijoje Nemuną numatyta pagilinti iki 2025 metų. Tačiau užklupus krizei šis terminas tikriausiai nusikels dar į vėlesnius metus. Dabar svarbiausia yra ne gilinti upės vagą, o išsaugoti esamą gylį. Tad gali nutikti taip, kad kol garlaiviai pradės plaukti visa Nemuno vaga, prieplaukas teks kelis kartus atnaujinti, nes jų garantinis laikas – 5 metai.
Susijęstraipsniai
