Tarptautinę darbo dieną, būriai darbuotojų sostinėje vėl mėgina atkreipti valdžios dėmesį į juos slegiančias problemas. Tačiau atokiau nuo Vilniaus, Dzūkijos apylinkėse, pagrindiniai darbininkų šventės „renginiai” vyks ne gatvėse, o laukuose, kaimuose ir nuosavuose daržuose.
Vietoj eitynių – bulviasodis
„Važiuosim į Vilnių keliese, koks dešimt žmonių. Bet apskritai nuo demonstracijų, eitynių žmones sulaiko gausybė tokiu metų laiku esančių darbų kaimuose – juk ne paslaptis, kad dauguma alytiškių turi savo ar artimųjų ūkius, kuriuose reikia pagalbos”, – „Mano Dzūkijai” sakė Dzūkijos profsąjungų aktyvistė, bendrovės „Alita” profesinės sąjungos vadovė Milda Baranauskienė.
Anot jos, Tarptautinei darbo dienai skirtas laisvadienis džiugina regiono žmones, bet ne tiek dėl šventės idėjos, kiek dėl galimybės apsitvarkyti savose valdose – namuose ar ūkiuose. „Visur bulviasodis, keliuose šį savaitgalį – mašina prie mašinos”, – vaizdžiai pasakojo M. Baranauskienė.
Kita vertus, ponia Milda sutinka: gegužės 1-osios renginiai taip pat turi prasmę – tai dar viena proga priminti valdantiesiems, kokią duoną kasdienę valgo eiliniai dirbantieji.
„Kiek suprantu, šiandienos renginių Vilniuje tikslas – tiesiog pademonstruoti solidarumą. Didelių reikalavimų nebus keliama, bet aš manyčiau, kad juos reikėtų pakartoti, pasitaikius bet kuriai progai. Ne tiek ir daug mūsų veiklos matyti viešumoje – kur kas daugiau nudirbame nematomo darbo, rašydami laiškus Seimui, Vyriausybei. Deja, valdžios atstovai nelabai mūsų klausosi”, – apgailestavo M. Baranauskienė.
Nekokios nuomonės pašnekovė ir apie darbdavius: „Darbdaviai tiesiog siekia „sužaisti” darbuotojų atleidimais, bet ateity nuo to visiems bus tik blogiau.”
Šventė su protesto prieskoniu
Eitynes Vilniuje organizuojanti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) skelbė, kad profesinės sąjungos siekia įvesti naujas Gegužės 1-osios dienos šventimo tradicijas.
LPSK pirmininkas Arūnas Černiauskas tikino, kad dėmesys bus koncentruojamas ties švente ir teigiamomis emocijomis, bet būsią ir „protesto elementų”.
„Gali kilti klausimas, ką dirbantiesiems tokią dieną veikti? Ar tik švęsti, ar reikalauti įvairių renginių – eitynių, mitingų, piketų, kad valdžia ir darbdaviai neišnaudotų darbuotojų. Lietuvos profesinės sąjungos jau šių metų sausio 16-ąją tarė savo žodį. Valdžia nereaguoja.
Ir dabar, Gegužės 1-ąją, eitynėmis ir mitingais Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose darbuotojai, jų šeimų nariai, gali pareikšti savo valią valdžiai ir darbdaviams”, – samprotavo LPSK pirmininko pavaduotojas Algirdas Kvedaravičius.
Jis taip pat apgailestavo, kad nemažai darbuotojų vis dar yra nevieningi, mano, kad kažkas kitas apgins jų teises ir išspręs problemas, nors taip būti negali.
Darbuotojai – silpnesni
Alytaus profsąjungų veikėja M. Baranauskienė „Mano Dzūkijai” patikino – darbuotojams šiuo metu labai neramu, slegia nežinia dėl ateities, taigi ir šventiškos nuotaikos nėra daug.
„Valdžia priiminėja daug eiliniams žmonėms nenaudingų sprendimų. Verslininkai visais būdais siekia keisti Darbo kodeksą, sudaryti sąlygas kuo lengviau atleisti žmogų iš darbo – su mažesnėmis išmokomis, numačius trumpesnį įspėjimo dėl atleidimo iš darbo terminą ir panašiai. Aš tiek valdžios atstovams, tiek verslininkams sakau – parodykite man nors vieną įmonę, kuri bankrutuoja dėl Darbo kodekso. Juk ne darbininkai kalti dėl sunkumų”, – apmaudo neslėpė pašnekovė.
Jai kelia pasipiktinimą tai, kad rengdama naujus pasiūlymus, susijusius su darbuotojų ir darbdavių santykiais, valdžia mosuoja kitų šalių patirties korta – esą imamas pavyzdys iš Danijos ar Švedijos.
„Negalime remtis jų patirtimi, nes ten susiklostę visiškai kitokie darbdavių ir darbuotojų santykiai. Danijoje kitaip veikia darbo biržos, profesinės sąjungos. Ten žmogus, netekęs darbo, dvejus metus aprūpinamas lėšomis pragyvenimui, jam prieinami įvairūs mokymai, suteikiamos galimybės tobulėti. O pas mus darbuotojai visada yra silpnoji pusė, neturinti svaraus balso”, – sakė M. Baranauskienė.
Rūta Slušnytė