Tėvų emigracija – viena skaudžiausių problemų. Ne vienam vaikui Alytaus apskrityje jau teko patirti bent vieno iš tėvų emigraciją. Paliktas atžalas imasi globoti seneliai, giminės ar net kaimynai. Kiekvienam vaikui sunku prisitaikyti prie pakitusios situacijos, dažnai neišvengiama ir neigiamų pasekmių.
Sunkumai prasidėjo paauglystėje
Tėvų emigracija dažnai prilyginama šeimos tragedijai, kuri jaukius ir ramius namus apverčia aukštyn kojom. Su kokiomis problemomis susiduria Dzūkijoje be tėvų globos laikinai likusių vaikų globėjai.
,,Mano Dzūkijos” kalbintą vienuoliktoką Luką nuo šešerių metų globoja senelė. Pasak globėjos, vaiko tėvai išsiskyrė ir dėl šeimyninių problemų abu išvažiavo uždarbiauti į skirtingas užsienio šalis. ,,Tėvas vaiku, galima sakyti, nesirūpino, o į Italiją išvykusi motina nuolat siuntė pinigų. Ištekėjusi už italo ir susilaukusi kito sūnaus Luko motina netgi kvietė jį gyventi kartu, tačiau vaikas nenorėjo išvykti iš Lietuvos, nes jam buvo sunku palikti draugus”, – graudžią istoriją pasakojo močiutė. Kai tik turi galimybę vaikino mama grįžta su mažuoju broliuku į Lietuvą, o po kelių savaičių išvyksta. Senelė prisipažįsta, kad nelengva auklėti anūką. Tapusi globėja, sako, jautėsi lyg būtų „žydas prie vokiečio”: „Buvo labai sunku. Jaučiau nerimą, baimę, kad tik kas negero nenutiktų. Lukas vaikystėje buvo linksmas, geras vaikas, didelių problemų neturėjau. Tačiau visada jutau, kad jam trūko tėvų meilės, šilumos. Būdavo, ankstyvą rytą įlenda pas mane į lovą ir glaudžiasi”. Didžiausi sunkumai prasidėjo paauglystėje. Nuo šeštos klasės Lukas ėmė visiškai nesimokyti, tapo nepaklusnus, visiškai nekreipė dėmesio nei į močiutės, nei į mokytojų aiškinimus. Vaikui prasidėjo lyg depresija. Matydama, kad neprivers vaiko mokytis, globėja prižiūrėjo, kad anūkas visada būtų švariai apsirengęs, skaniai pavalgęs. Prisipažįsta, kad ir berniukui užaugus, ne geriau. „Lukas tapo dar uždaresnis, negaliu su juo pasikalbėti, nieko paaiškinti, nes iškart gaunu atkirtį, kad kišuosi ne į savo reikalus”, – pasiskundė globėja. Jos manymu, vaikystė – toks gyvenimo tarpsnis, kai būtina patirti tėvų meilę.
Sumažėjo motyvacija mokytis
Prieš Kalėdas tėvams išvykus į Angliją, trylikametę Justiną ėmė globoti senelė. ,,Visada buvau prieš vaikų palikimą kitų globai. Tačiau kartais žmonės būna priversti pasielgti prieš savo valią. Išleidau netekusius darbo mergaitės tėvus uždarbiauti svetur, nes tik iš mano invalidumo pašalpos nebūtume išgyvenę”, – „Mano Dzūkijai” pasakojo moteris. Ji neslėpė, jog prisiimti atsakomybę buvo sunku, bet tikėjosi, kad auklėdama anūkę su dideliais sunkumais nesusidurs. Deja.
Problemų atsirado vos tik tėvams išvykus. Justiną močiutė stengėsi auklėti griežtai, tačiau įpratusi būti savarankiška ir per daug lepinama mergaitė nenorėjo klausyti. „Ji užsisklendė, negalėdavau iš jos išpešti nė žodžio. Pradėjo nelankyti net mėgstamų tinklinio treniruočių. Sumažėjo motyvacija mokytis, pažangumas. Mergaitė ėmė susitikinėti su keistomis draugėmis, išeidavo iš namų nieko nepasakiusi”, – prisiminė globėja, nežinojusi ko griebtis, kad sudrausmintų anūkę. Panašūs išėjimai iš namų Justinai, anot pašnekovės, gerai nesibaigė. Mat vieną vakarą namo pirmininkas Justiną pamatė kartu su draugėmis geriančią alkoholinį kokteilį. Jis iškart iškvietė policiją. Tuomet močiutė kreipėsi pagalbos į mergaitės motiną. Kaip bebūtų, akistata su policija nepilnametę gerokai sudrausmino. ,,Anūkė pasižadėjo daugiau nevartoti alkoholio. Tapo atviresnė. Dabar dažniau pasikalbame. Stengiuosi kuo daugiau bendrauti. Motina taip pat kiekvieną dieną jai paskambina”, – pasidžiaugė moteris. Ji įsitikinusi, kad dėl visų mergaitės problemų kaltas neteisingas tėvų auklėjimas, o ne tik emigracija.
Bausmės veikia ir teigiamai
Dar vienas panašaus likimo – dvylikametis Ernestas. Pasak jį nuo penkerių metų globojančių senelių, tėvų emigracija į Londoną neigiamos įtakos jam kol kas neturėjo. ,,Ernestas visada buvo geras, nuoširdus, o mokykloje – drausmingas, puikus mokinys”, – pasakojo senelė. Vos pradėjusi globoti anūką, visų pirma, ji atsisakė darbo. Mat visą savo laiką, dėmesį ir rūpestį norėjo skirti tik vaikui. Moteris džiaugiasi, kad jos pastangos nenuėjo veltui, nes iki šios dienos išvengė problemų. Ernesto motina tris kartus per metus grįžta į Lietuvą, bendrauja, pramogauja su juo, o vasaromis pasiima į Londoną. ,,Mano Dzūkijos” kalbinta moteris mano, kad visi vaikai turėtų augti su tėvais: ,,Labai blogai, kad mūsų šalyje kuo toliau, tuo sudėtingiau rasti darbą, kad jaunos šeimos būna priverstos palikti savo vaikus ir vykti uždarbiauti svetur. Juk tai kada nors gali turėti neigiamų pasekmių vaikui”. Globėja prisipažįsta, jog malonu rūpintis anūku, džiugina jo pasiekimai. Ernestas auklėjamas griežtai, už mažiausius nusižengimus baudžiamas ribojant sėdėjimą prie kompiuterio. Tai, anot globėjų, labai teigiamai veikia. Seneliai patenkinti, kad berniukas sugebėjo prisitaikyti prie pakitusios aplinkos ir situacijos šeimoje.
Prižiūri kaimynė
Keturiolikmetė Sandra motinos neteko prieš du mėnesius. Mergaitės senelė nupirko bendrabučio kambarėlį, kuriame apgyvendino anūkę. Paprašiusi kaimynę ją prižiūrėti, pati išvyko uždarbiauti į Vokietiją. Išvyko todėl, kad uždirbtų pinigų ir išlaikytų anūkę. Pasak mergaitės auklėtojos, akivaizdu, kad mergaitė jau yra įgijusi skaudžios patirties. Sandrą jau buvo pasiėmusi globoti teta, bet neilgai teprižiūrėjo. Sandra turi mokymosi sunkumų, jai labai sunku prisitaikyti prie pakitusios aplinkos. Mokytojai pastebi, kad mergaitei būdinga staigi nuotaikų ir jausmų kaita.
Socialinė pedagogė Laima Skinderienė puikiai prisimena praėjusiais metais nutikusį įvykį: ,,Tėvai išsiskyrė. Motina išvyko geresnio gyvenimo ieškoti svetur, o vaiką paliko savo draugei. Po kiek laiko ta draugė atėjusi pas mane liepė imt tą vaiką ir dėti kur patinka. Ieškojau berniuko tėvo. Juk vaikas – ne daiktas”. Pašnekovės manymu, jei tėvai išvyksta uždarbiauti į užsienį, vaikai jaučiasi palikti. Daugelis ima prasčiau mokytis, praleidinėti pamokas, atsiranda elgesio problemų, ima konfliktuoti su suaugusiais ir bendraamžiais.
Globa tvarkoma teisiškai
Vaikų teisių apsaugos specialistės teigia, kad laikinosios globos atvejų nedaugėja – tiesiog dabar tėvams išvykus yra teisiškai sutvarkoma vaikų globa.
Šiuo metu Alytaus mieste yra 99 vaikai, kuriems laikinoji globa nustatyta 85 šeimose. Pasak Alytaus miesto Vaiko teisių apsaugos (VTA) skyriaus vedėjos Virginijos Vaitkevičienės, laikinosios globos atvejų nedaugėja, tačiau jau yra tokių, kurių vaikams laikinosios globos tėvų prašymu nustatytas globos terminas pasibaigė, bet į Alytų nuolat gyventi negrįžę tėvai prašo laikinąją globą vaikams nustatyti iš naujo – naujam laikotarpiui. Dažniausiai alytiškiai vaikus palieka globoti senelėms, labai retai – svetimiems žmonėms. Pasak vaikų teisių specialistės, jau žinomi du atvejai, kai vaikai neklauso globėjų, bei vienas, kai išvykusi motina nesirūpina vaiku ir nesiunčia jam išlaikymo.
Pernai Lazdijų rajone į užsienį išvažiavo 11 tėvų, kurie 14 vaikų paliko kitų asmenų priežiūrai. Dažniausiai – seneliams – palikti 7 vaikai, 6 – tetoms, o vienas – kaimynei. Pusė šių vaikų – 15-17 metų paaugliai, kiti – 7-14 metų. Dažniausiai į užsienį išvyksta išsituokusios moterys ir našlės. „Išvykus tėvams į užsienį, vaikai praranda dvasinį ryšį su jais, o pagalbos įvairiais klausimais ieško pas bendraamžius. Ypač seneliams sunku tinkamai kontroliuoti vaikų elgesį,” – mano Lazdijų savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Daiva Gorochovenkienė.
Per praėjusius metus Varėnoje – 19 laikinosios globos atvejų. Rajono VTA skyriaus darbuotojai ieško vaikų, likusių be tėvų globos, nes tokių atvejų, kai tėvai išvyksta, nesutvarkę vaiko įstatyminio atstovo klausimo, pasitaiko. Užjūriuose dirbančių varėniškių atžalas paprastai prižiūri artimieji giminaičiai: seneliai, broliai, seserys. Taip pat tetos ir dėdės; kaimynai arba draugai – retai. „Iš tiesų ir taip aišku, kad vaikus turi auginti jų tėvai, nes jiems išvykus, silpnėja psichologinis ryšys, vaikai ilgisi tėvų. Paauglystėje neretai iškyla elgesio problemų, su kuriomis seneliams sunku susidoroti”, – „Mano Dzūkijai” kalbėjo Varėnos VTA skyriaus vyr. specialistė Aušra Bačinskienė.