Nuo žilos senovės šilų dzūkai Pakatrės pievose šienavo žolę savo gyvuliams maitinti, todėl buvo palaikomos atviros šlapžemės, puikiai tikusios retoms sparnuočių rūšims. Vis tik šis, ištisus amžius trukęs žmogaus ir gamtos darnos ciklas, visai neseniai nutrūko išnykus tradicinei gyvulininkystei.
Stipriai prie slėnio gamtinės situacijos prastėjimo prisidėjo ir pastarųjų metų klimato kaitos sukeltos sausros, kurios kone sustabdė Katros upės tėkmę į rytus, ir dėl šios priežasties pievos dar labiau išsausėjo bei pradėjo apauginėti krūmais ir medeliais.
Į Čepkelių raisto pašonę padėti gamtai tvarkytis su žmogaus sukeltomis neigiamomis pasekmėmis Katros upės botaniniame – zoologiniame draustinyje (Pakatrės pievose) atvyko gausus būrys savanorių, jie dalyvavo gamtosauginiame renginyje.
Šiais metais tai buvo jau antroji tokia talka Pakatrės pievose, organizuojama gamtinio turizmo ir gamtosaugos specialistų UAB „Ornitostogos“ komandos. Kaip ir vasario mėnesį, didžiausias dėmesys buvo skirtas ties Paramėlio kaimu esančiam Katros upės slėnio praplatėjimui, kurio plotas apie 10 ha.
Nuo ankstyvo ryto į slėnį atvykus savanorių komandai buvo pradėti darbai, kurių metu būrys entuziastų ne tik ragavo ant kupstų raudonai šviečiančių spanguolių, bet ir ėmėsi sunkaus darbo. Užsikūrę 16 krūmapjovių, klampodami po pelkėtus kupstus, nendrynus ir pievas entuziastingi vilniečiai pakriko po slėnį ir ėmėsi krūmų ir medelių šalinimo. Kita komandos dalis rinko išpjautus krūmus ir juos nešiojo į kūgelius. Inžinierių komanda pievoje dūzgė it bitės, kol pietų pikniką ruošiančios dzūkiško virtuvės paveldo puoselėtojos visus savanorius pakvietė paragauti ant laužo virtos perlinės košės ir šviežiai keptos grikinės babkos.
Dienos trumpos, o teritorija didelė, todėl pasistiprinę ir nelaukdami nakties netrukus visi sugrįžo į Pakatrės pievas. Vėlei visame slėnyje uždūzgė krūmapjovės ir savanoriai įniko į tvarkymo darbus. Vakarop sukaitusi ir pailsusi komanda džiaugėsi nuveiktais darbais – vos per kelias valandas pavyko atkurti apie 7 hektarus slėnio teritorijos!
Atvira be krūmų pieva neabejotinai patiks tetervinams, švygždoms, perkūno oželiams, balinėms pelėdoms, raudonpilvėms kūmutėms, retiems augalams – lietuviškoms orchidėjoms – gegūnėms.
Džiaugiamės, jog pačių inžinierių įmonės iniciatyva pavyko suorganizuoti šią talką ir atlikti itin svarbų bei reikalinga darbą Lietuvos gamtai.
Tuo tarpu „Ornitostogos“ ateityje nori ir toliau palaikyti šią gražią tradiciją Pakatrės pievose bei su savanorių komandomis padėti šiam Dzūkijos „Nojaus laivui“ klestėti ir išlikti tokiu, kokiu jis čia buvo nuo neatmenamų laikų.
Kadaise žymaus Lietuvos gamtininko prof. Tado Ivanausko numylėtas Katros slėnis šiuo metu sparčiai keičiasi ir baigia prarasti savo svarbą retiems šlapynių sparnuočiams bei augalams. Pastebėjus šią problemą per pastarąjį dešimtmetį kelios skirtingos gamtosauginės organizacijos skyrė nemažai dėmesio šio slėnio gamtotvarkos darbams, kuriais tikimasi išsaugoti unikalias gamtines sąlygas bent mažoje šlapynės teritorijoje.
Pakatrės botaninio – zoologinio draustinio teritorija apima daugiau nei 100 hektarų upės slėnio pievų, o mes, kol kas, pajėgiama sutvarkyti tik dešimtadalį, todėl norint atkurti šią ir dar daug kitų retiems gyvūnams bei augalams svarbių teritorijų Lietuvoje, reikia ne tik mūsų noro, bet ir savanorių aktyvumo.
/yt1/
