„Jei ne grybai ir ne vuogos…“, – tokiu sakiniu pradedamas 2021 metų „Dzūkų kalendorus“. Jis pristatytas ir Alytuje, o renginys, kurį vedė leidinio sumanytojas bei sudarytojas Juozas Žitkauskas bei muziejininkas, gidas Giedrius Bernatavičius, tapo tiek dzūkų krašto, tiek jam savitos grybijos pažinimo vakaru.
„Ant viršalio – Kuciūnai“, – gimtojo Lazdijų rajono Kučiūnų kaimą pristatė J. Žitkauskas, dzūkiškai save vadinantis Juozus. Kučiūno panoramos fone pristatomi „cikriniai“ baravykai, tarmiškai dar vadinami „pieskiniais“ grybais, trakinukų ir kitais pavadinimais.
„Paaugusių baravykų, sviesto, biskį aliejaus, smetona (gali būc saldzi ar rugšci), druska, pipirai, babkavi lapeliai, cibuliai, krapai“, – „smožytų“ baravykų ir receptai pateikiami kalendoriuje.
2021 m. kalendorių pradeda Varėnos grybų berniuko skulptūros nuotrauka ir ūmedė. „Ūmedė – geras grybas“, – „sarajieškos“ pasirinkimą mėgina teisinti Juozus, užkandai siūlantis „Grucės šucinį su grybais“, o pirmam kitų metų mėnesiui – ir „ylgą, laimyngą gyvenimą grybus sapnuojanciems“.
„Kožnas grybas turi savo grybautojų“, – vasario kalendoriaus lapuose pristatantis seną Leipalingio (Druskininkų sav.) bruką, „Dziovytų grybų prėską“ ir bene labiausia kvepiantį grybą – geltonąjį kazlėką, dar vadinamą čečevyku, kaziniu, makavyku, samanėku, šveduku.
Kovą puošia rudmėsės, „rūgytų“ šių grybų, dar vadinamų ruduoška, paagliniu, receptas ir Stakliškių (Prienų r.) fotografija. Balandį pristato didžiausiu ne tik Dzūkijos, tačiau ir Lietuvos kaimu įvardijami Marcinkonys (Varėnos r.), anksčiausiu metų grybų vadinamas bobausis, kitaip – bobnosis arba šmarška, kurio „žalio kaštavoc nemožna – nuodzyngas, bet tris keturis rozus apvirus po 15 minutių možna ir valgyc“, nors „biskį traška tarp dantų, ale skanu“.
Gegužės kalendoriaus lapuose Tiltų (Trakų r.) kaimas susijungia su šeimyna, tiltu, sudarytu iš tikrųjų kazlėkų, kurie auga nuo pavasario „ligi“ vėlyvo rudenio. Birželį žymi Dieveniškių (Šalčininkų r.) ir lepšės (dar vadinamos kiškio grybu, paberžiu, varnėku) nuotraukos ir receptas „Smožyti dvovyci grybai su cibuliais“. Sakoma, kad lepšės – „savo verci vercingesnis ir už pacį cikrinį, cik va bėda – labai kirmyja. Jauca kirmėlukės cikrų daiktų…“.
Antrąją 2021 metų dalį – liepą – pradeda iš kitokio kampo nupaveiksluotas Kapčiamiestis (Lazdijų r.) ir valgomoji voveraitė (ji – ir gaidukas, lapaitė, lepeška, žydukas) ir receptas „Smožytos pyrmos lepeškaitės“. Raukšlėtas gudukas (baltukas, kalpokas, lenkas, turkas, vištukė, vokietukas) rugpjūčio lapuose susitinka su Lenkijos dzūkiškoje teritorijoje esančiais Smalėnais Punsko valsčiuje ir „Sūdytų vištaičių“ receptu.
Rugsėjį susitinka tikrasis raudonviršis (jis – ir beržinis, raudonikis, varnagrybis), Butrimonių (Alytaus r.) vaizdas ir grybienės receptas.
Spalis sujungė žvynabudę (margakoję), baltarusiškąją Dzūkijos dalį – Rimdžiūnus (Astravo r.), lapkritis „suženijo“ žalsvajį baltiką (zelionką, žaliuokę) su Liškiava (Varėnos r.), o gruodžiui teko paprastoji musmirė (žalcagrybis) Zervynų (Varėnos r.) fone. „Raudonus musiomerus mėgsta briedzai, o žmonėm – miško parėdas“, – rašoma kalendoriuje, kurio „patigrapijas“ padarė Rokas Geležius, Valentinas Ivinskas ir Mindaugas Lapėlė, tekstus su J. Žitkausku surašė Jonas Bajoriūnas ir Asta Leskauskaitė.
Susijęstraipsniai
