Švietimo tinklo pertvarka – ar Alytaus miesto savivaldybei išties rūpi mūsų vaikai?

Alytus verda nuo diskusijų apie švietimo tinklo pertvarką. Dabartiniai Alytaus Švietimo, mokslo ir sporto skyriaus pasiūlymai primena garsiąją žalių rodyklių nuėmimo temą. Problema sprendžiama nuo kito galo, o galiausiai dėl keistų sprendimų kenčia dauguma gyventojų.

Miesto Švietimo, mokslo ir sporto skyrius buldozeriu stumia parengtas idėjas – nugriauti vieną mokyklą, reorganizuoti kitas, perkelti mokinius. Ar alytiškiai už šias idėjas? Tikrai ne – viešojoje erdvėje apstu prašymų, reikalavimų ieškoti kitokių sprendimų. Aš manau, kad toks alytiškių noras yra teisingas. Leiskite pasidalinti idėjomis, kaip galėtume išspręsti švietimo pertvarkos klausimą.

Esama situacija

Švietimo pertvarkos tikslas – taupiai ir efektyviai naudoti mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus. LR Švietimo įstatymo 67 straipsnis sako, kad formaliojo ir neformaliojo ugdymo programų finansavimui taikomi mokymo lėšų skyrimo klasei (grupei) ir (arba) vienam mokiniui principai. Įstatyme aiškiai parašyta, kad mokyklos finansavimas turi būti susijęs su joje besimokančių vaikų skaičiumi. Tai yra esminis, įstatymu įtvirtintas principas, pagal kurį mokyklos turi gauti finansavimą.

Mokymo lėšas švietimo įstaigoms skiria Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir jau seniai yra nustačiusi jų dydį ir naudojimo tvarką. Todėl Alytaus miesto savivaldybė turi vadovautis įstatymu ir nustatyti vienodą pinigų krepšelį mokyklų ūkio išlaidoms. Visgi Alytui tai negalioja. Alytaus savivaldybė lėšas švietimo įstaigoms iki šiol skirsto apeidama ką tik paminėtą principą. Kodėl? Gal mūsų miesto valdininkams trūksta kompetencijų? O gal siekiama savo rankose išsaugoti manipuliavimo mokyklų vadovais ir bendruomenėmis instrumentą?

Akivaizdu, kad savivaldybės valdininkai, vykdydami vadinamąją švietimo tinklo pertvarką, nori atriboti tėvus nuo sprendimų priėmimo. O juk Švietimo įstatymo 27 ir 29 straipsniai nurodo, kad tik mokiniai (tėvai ar globėjai), o ne valdininkai, sprendžia, kurią mokyklą vaikui lankyti. Taigi  kiek ir kokių mokyklų mieste reikia, turėtų lemti tėvų sprendimai. Jeigu mokyklą renkasi pakankamai daug mokinių – mokykla reikalinga ir privalo veikti.
Įdomumo dėlei, lentelėje apačioje galite susipažinti, kokį ūkio išlaidų “krepšelį” gauna skirtingos švietimo įstaigos Alytuje per metus.
 

* nevertinant patalpų statybos ir nusidėvėjimo.

Akivaizdu, kad Alytaus miesto savivaldybė skirtingai finansuoja švietimo įstaigas, o vienam mokiniui tenkančios lėšos kai kuriais atvejais skiriasi net 2–3 kartus. Kodėl?

Kitas svarbus klausimas: ar tikrai vienos mokyklos mokiniams reikia tris–keturis kartus daugiau patalpų negu kitos? Juk perteklinės patalpos – tikra našta švietimo įstaigoms..

Noriu pastebėti, kad tik mažesnę dalį savivaldybės skiriamų lėšų mokyklos sunaudoja patalpų komunalinėms išlaidoms (šildymui, elektrai, vandeniui ir kt.). Didžiausia dalis lėšų skiriama įvairiems etatams (valytojų, kiemsargių, elektrikų ir kt.). Kam reikalingas valytojos etatas patalpoms, kurios daug metų nenaudojamos? Panašu, kad dabartine švietimo pertvarka norima tiesiog palengvinti gyvenimą labiau savivaldybei lojaliems direktoriams, tačiau negalvojama apie mokinius, ugdymo kokybę ir taupų, efektyvų išteklių naudojimą.

Savivaldybės darbuotojai vietoje to, kad atliktų analizę, kodėl taip skiriasi lėšų poreikis skirtingose mokyklose, ar nėra ten bereikalingų išlaidų ir perteklinių etatų, bando „reorganizuoti“ efektyviau dirbančias įstaigas mažiau efektyvių labui. Kodėl?

Ką reikėtų keisti

Ką savivaldybės administracija ir taryba turėtų padaryti, norėdama taupiai ir efektyviai naudoti mokesčių mokėtojų pinigus bei nukreipti juos ugdymo kokybės gerinimui?

Siūlau:

• Vykdyti įstatymą ir nustatyti vienodą ūkio išlaidų krepšelį visoms pradinėms, progimnazinėms ir gimnazinėms klasėms (pvz., 350-400 Eur vienam mokiniui arba atitinkama suma klasei);

• Nustatyti skirtingo dydžio krepšelius specialiųjų poreikių turintiems vaikams;

• Nustatyti protingą, maksimalų plotą, reikalingą mokiniui (pvz., 10–15 kv. m. mokiniui arba atitinkamas plotas klasei);
• Perteklines pastatų patalpas grąžinti savivaldybės reikmėms, o specialistai galėtų jas pritaikyti ir įveiklinti kitiems bendruomenės poreikiams;
• Leisti mokyklų vadovams kartu su mokyklų tarybomis ir tėvais spręsti, kaip efektyviai tvarkytis, (Pvz. Įvertinti: gal efektyviau vietoje trijų kiemsargių samdyti specializuotą teritorijos priežiūros bendrovę? O jei visų mokyklų aplinką tvarkytų savivaldybės įmonė „Alytaus infrastruktūra“?)

Nustačius aiškią, įstatymuose įtvirtintą mokyklų ūkio išlaidų finansavimo tvarką, mokyklų vadovai žinotų, kaip pasikeitus mokinių skaičiui, arba mokyklą pradėjus lankyti vaikui su spec. poreikiais, keisis švietimo įstaigos finansavimas. Taigi direktoriams nereikėtų klaidžioti po savivaldybės kabinetus, kad „pramuštų“ daugiau pinigų ir etatų savo mokyklai. Vietoje to, mokyklų vadovai galėtų visą savo laiką skirti mokinių ugdymo ir mokyklos darbo gerinimui. Taip gerėtų mūsų vaikų ugdymo kokybė ir tarybai nereikėtų uždaryti mokyklų – galėtų gyvuoti ir mažesnės, ir didesnės mokyklos. Visos jos sukurtų didesnę ugdymo įvairovę,  pasirinkimo galimybes mūsų vaikams ir geresnę ugdymo kokybę.
Įgyvendinus siūlomas idėjas:

• Savivaldybė efektyviau naudotų biudžeto lėšas ir kiekvienais metais sutaupytų apie 400–650 tūkst. eurų;
• Sutaupytas lėšas galėtume investuoti į gerąją mokyklų patirtį ir ugdymo kokybės gerinimą;
• Daugiau skaidrumo ir mažiau politinės korupcijos, skirstant mokesčių mokėtojų pinigus;
• Kaimyninės savivaldybės galėtų prisidėti prie mokyklų išlaikymo, mokėdamos ūkio lėšų krepšelį už vaikus, atvykstančius mokytis iš tų savivaldybių.

Alytaus miesto savivaldybės tarybos narys Gediminas Daukšys

Susijęstraipsniai

Vienas pirmųjų elektrinių vilkikų Lietuvoje testuojamas Alytuje

„Galimybių paso“ prašys ir Alytaus XXL „Norfa“

Tarp nacionalinės kultūros ir meno premijos pretendentų – iš Dzūkijos sostinės kilęs kūrėjas

Dienos centrus „Gelbėkit vaikus“ gruodį pasieks parama maistu

Naujasis Vidzgirio mokyklos vadovas: „Reikia visų pirma nugalėti didžiausią priešą, tai – patį save“ INTERVIU

Artėjant Adolfo Ramanausko-Vanago sušaudymo metinėms