Andrej Urlep – vienas emocingiausių ir reikliausių LKL trenerių. Strategas pasižymi reiklumu, sunkiomis treniruotėmis ir kiekvienoje situacijoje iš žaidėjų stengiasi išspausti maksimumą. Antrą sezoną „Dzūkijos“ ekipai vadovaujantis A. Urlep oficialiai klubo interneto svetainei papasakojo apie savo trenerio kelią, ryšį su Tomu Pačėsu ir „Dzūkijos“ sirgalius.
– Iš kur esate kilęs? Kur lankėte mokyklą?
– Esu kilęs iš Slovėnijos, gimiau Liublianoje. Liublianos universitete studijavau trenerio specialybę. Užaugau įvairiuose Slovėnijos miestuose. Dalį gyvenimo praleidau Belgrade. Kai pradėjau dirbti su krepšiniu, didžiąją laiko dalį praleidau Slovėnijoje, o nuo tada daug laiko praleidžiu užsienyje.
– Kada įvyko pirmoji pažintis su krepšiniu? Gal sportiškumas yra šeimos genuose?
– Ne, aš neturiu daug sportininkų savo šeimoje. Apie save galiu pasakyti, kad kiek save prisimenu, mėgau sportuoti. Žinoma pirmiausia tai buvo futbolas, būdami vaikai mes dažnai žaidėme futbolą. Aš treniravausi keletą sporto šakų. Krepšinį sportuoti pradėjau gana vėlai, kai man buvo 14 metų.
– Ar žaidėte krepšinį? Kiek laiko? Kokiose komandose?
– Visą savo krepšininko karjerą praleidau Triglav mieste, ten žaidžiau nuo 14 iki 21 ar 22 metų. Tuomet treneris pasakė, kad turiu nuspręsti ar noriu treniruoti, ar noriu žaisti, nes kai žaidžiau, kartu buvau ir treneris. Tad nusprendžiau būti treneriu.
– Ar trenerio karjeros pradžioje turėjote savo idealą?
– Ne, negalėčiau pasakyti, kad turėjau idealą, tačiau galiu pasakyti, kad mokiausi iš daug trenerių. Pradžioje tai buvo geriausi Jugoslavijos treneriai – Žeravica, Tanjevič. Vėliau turėjau daug galimybių išvykti, todėl daug išmokau iš JAV trenerių. Daug laiko praleidau Amerikoje, skirtinguose universitetuose, skirtingose NBA komandose. Čia gavau daugiausiai žinių.
– Kurias NBA komandas aplankėte?
– Tai buvo daug įvairių komandų. Pirmoji buvo Čikagos „Bulls“, tai buvo 1994 metai. Tuomet tai buvo metai, kuomet nežaidė Michael Jordan, bet buvo įdomu pažiūrėti į tuometinį komandos lyderį Scottie Pippen ir kaip jis treniravosi. Taip pat turėjau galimybę pabendrauti su Phill Jackson, tikrai daug laiko bendravau su Tex Winter, jis yra žinomas kaip didžiojo Čikagos puolimo trejeto išradėjas.
– Kuris jūsų sezonas įsimintiniausias?
– Geriausias sezonas buvo kai treniravau „Šlask“, mes rungtyniavome Suprolygoje. Tuo metu žaidėme prieš tokias komandas kaip „Maccabi“, „Panathinaikos“, CSKA. Turėjome gerą sezoną, kol neprasidėjo sunkios traumos. Ketvirtfinalyje žaidėme prieš „Maccabi“. Tel Avive žaidėme puikias rungtynes. Pralaimėjome tik paskutiniajame kėlinyje. Manau tai buvo sezonas, kuomet mano komanda žaidė geriausią krepšinį.
– Kokios jūsų įsimintiniausios rungtynės?
– Vienos įsimintiniausių rungtynių kaip ir sakiau, buvo prieš „Maccabi“, Tel Avive. Mes pirmavome devyniais taškais. Deja, teisėjai neleido mums laimėti. Kitos rungtynės buvo, kuomet žaidėme prieš „Panathinaikos“. Mes pirmavome 15 taškų trečiajame kėlinyje. Pralaimėjome rungtynes. Tai buvo labai populiarios rungtynės Lenkijoje, bet transliuotojai nutraukė eterį, nes jie sakė, jog blogos oro sąlygos Atėnuose, kažkokia audra. Bet jokios audros nebuvo, jie tiesiog nenorėjo parodyti, kaip teisėjai mus žudė. Didžiausias komplimentas buvo iš trenerio Željko Obradovič, kuris pripažino, kad retai viena komanda žaidžia taip gerai, kaip tai darėme mes.
– Kuris iš jūsų treniruotų žaidėjų jums patiko labiausiai?
– Yra daug žaidėjų kuriuos aš prisimenu. Pavyzdžiui aš treniravau tokį žaidėją kaip Radoslav Nesterovič, kuomet jis kovojo su „Olimpia“ klubu, nes jis nenorėjo pratęsti kontrakto. Aš jį pakviečiau į rinktinę. Jam tuomet buvo 20 metų. Jis tapo startinio penketo žaidėju rinktinėje, gerai rungtyniavo Europos čempionate. Po sezono jis pasirašė sutartį su „Bologna“, vėliau NBA. Todėl jis tikrai vienas įsimintiniausių mano treniruotų žaidėjų.
Galiu pasakyti, kad man patiko treniruoti Tomą Pačėsą. Treniravau ir daugiau lietuvių, bet man patiko jo charakteris, jis buvo tikras karys aikštėje. Jis buvo toks žaidėjas, kokie man patinka. Man patinka žaidėjai, kurie yra kariai, kurie atiduoda save komandai. Kuriems svarbiau – komandos pergalė, nei asmeninė statistika.
– Kaip jūs atvykote į Alytų?
– Lenkijoje treniravau 15-17 metų. Todėl lenkiško krepšinio man jau užteko. Tomas Pačėsas paprašė ar galėčiau atvykti čia. Jis pasakė, kad nori sukurti stiprią komandą. Todėl aš čia.
– Ko jūsų manymu šiuo metu trūksta komandoje?
– Sunku įvardinti vieną dalyką. Nes šį sezoną mes turėjome daug problemų. Pakeitėme daug komandos žaidėjų. Turime žaidėjų kurie yra nevisai pasiruošę, todėl norėčiau geresnės žaidėjų fizinės formos. Antras dalykas, kad mes dabar darome dalykus, kurios reiktų daryti prieš sezoną. Kuriame geresnį komandos tarpusavio ryšį, o tai yra labai svarbu. Tai buvo labai matoma rungtynėse su „Vytautu“. Mes žaidėme savanaudiškai, o savanaudiškumas nėra tai, kas laimi rungtynes. Yra daug dalykų, kurių mums trūksta.
– Kaip vertinate faktą, kad „Dzūkijos“ rungtynės yra vienas lankomiausių Lietuvoje?
– Aš galiu pasakyti, kad džiaugiuosi, jog žmonės renkasi į rungtynes. Kaip jie palaiko komandą, nepaisant blogų rezultatų. Tikimės sirgaliams suteikti daugiau džiaugsmo likusiame sezone. Ir tikiuosi jie mus palaikys.
– Ką galite palinkėti sirgaliams?
– Aš tik galiu tik paprašyti, kad ateitumėte ir palaikytumėte mus. Mums reikia palaikymo, labai svarbu žaidėjams pajusti jį. Palaikymas juos motyvuoja, suteikia jiems papildomos energijos, kuri yra reikalinga norint laimėti. Norėčiau sirgaliams palinkėti, kad komanda išliktų aukščiausioje lygoje.