Po visą birželio mėnesį trukusio balsavimo specialiai skirtoje interneto svetainėje paaiškėjo, kokį savo mylimiausią, unikaliausią ir kraštui būdingiausią paukštį išsirinko dzūkai. Dzūkijos paukščio titulas atiteko vienam iš pačių gražiausių krašto paukščių – kukučiui.

Dzūkijos saugomų teritorijų gamtininkai, kultūros paveldo specialistai balsavimui siūlė visą sąrašą paukščių rūšių, kurios lokaliai paplitę Dzūkijoje, čia dažniau sutinkamos, nei kituose regionuose. Tokių, kurie ypač susijusios su dzūkų tautosaka, papročiais, pasakomis, dainomis, yra lengvai atpažįstamos ir žinomos.

Iš didelio skaičiaus – net 53 paukščių rūšių, sulaukusių rinkėjų dėmesio, akivaizdžiais lyderiais be kukučio, buvo kurtinys ir pilkoji gervė. Pirmomis dienomis šių paukščių populiarumas buvo beveik vienodais, tačiau įpusėjus balsavimui, kukučio persvara didėjo, jis surinko 16,8 proc. po jo sekęs kurtinys – 13,3 proc. balsų.

Dabar visi mes, o ypatingai tie, kas yra užsiima už turizmo, pirmiausia pažintinio vystymu, turės labai gražų Dzūkijos gamtos simbolį. Kaip ir kitų šalių regionuose, išsirinkusiuose savo paukštį, tokius simbolius gali matyti daugybėje vietų – kaip suvenyrus, emblemose, kalendoriuose. Kukučio, kaip ir nacionalinio Lietuvos paukščio baltojo gandro vizualinis panaudojimas nebus specialiai reglamentuojamas. Tad kiekvienas, kam yra svarbus Dzūkijos gamtos unikalumas ir grožis, turėtų neužmiršti kukučio.

Dzūkijos paukščio rinkimą inicijavo Dzūkijos saugomų teritorijų specialistai, pažymėdami etnografinių regionų metus. Rinkimus remia Dzūkijos rajonų savivaldybės.

10 faktų, kurių gal nežinojote apie kukutį

Kukutis yra Lietuvoje saugomas, į Raudonąją knygą įrašytas nuo 1989 m. kaip 3 (R) kategorijos rūšis, kurių populiacijų mažai dėl biologinių ypatybių.
Kukučio lietuviškas pavadinimas, kaip ir dzūkiškas kukucis (beje, ir angliškas Hoopoe, ir lotyniškas Upupa epops bei eilės kitų kalbų) atsirado pamėgdžiojant jo gražų gana toli girdimą balsą: „up-up-up“. Dzūkai jį dar vadina lupučiu, tutliu.
Lietuvoje kukutis yra paplitęs labai netolygiai, dažnesnis Pietų ir Rytų Lietuvoje. Dzūkijoje aptinkama didžiausia kukučio lietuviškos populiacijos dalis. Gausiausios europinės populiacijos aptinkamos Viduržemio jūros šalyse.
Tinkamiausios vietovės kukučiui yra ten, kur ūkininkaujama ekstensyviai ir naudojama mažai pesticidų. Jis nevengia žmogaus draugijos, kartais apsigyvena net žmonių sodybose, miškuose įsikūrusiuose kaimuose, greta ganyklų, pievų ar kirtaviečių, upių slėniuose.
Kukutis ypač mėgsta vietas su žema žole, nes yra trumpomis kojomis ir dažniausiai maitinasi vaikštinėdamas žeme. Tai yra judrus, gan drąsus paukštis, mažai kreipiantis dėmesio į žmogų.
Kukutis maitinasi beveik išimtinai gyvūniniu maistu, daugiausia dideliais vabzdžiais bei jų lervomis. Tam naudoja savo ilgą snapą. Ypač entuziastingai patikrina visas vietas, kur gali aptikti mėšlavabalių ar kurklių. Sunaikina daug žemės ūkiui žalingų vabzdžių, ypač grambuolių vikšrų.
Medžių uoksai, plyšiai, akmenų krūvos yra mėgstamos vietos kukučio lizdui, tačiau jie su malonumu apsigyvena ir inkiluose su palyginti siaura anga. Tik patelė peri 15 – 18 dienas nuo 6 iki 9 pieno baltumo kiaušinių, jauniklius maitina abu suaugę paukščiai.
Švara lizde nėra būdinga kukučiui. Jauniklių mėšlo suaugę paukščiai nepašalina, tad ilgainiui lizdą galima surasti pagal kvapą. Ši specifinė kukučio savybė sėkmingai atbaido nuo lizdo plėšrūnus.
Dzūkai kukutį dėl balso kartais pravardžiuoja žydo gegute. Jis yra Izraelio nacionalinis paukštis, nežiūrint to, kad yra minimas Senajame testamente kaip nekošerinis gyvūnas kartu su grifu, ereliu ir kitais plėšriaisiais paukščiais, pelėdomis ir žuvilesiais.
Laisvės sąlygomis kukučiai išgyvena apie 10 metų.