Vasario 16-oji užima ypatingą vietą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijoje. Jungiantis prie prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyvos netradiciškai paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, ieškojome formų, kurios padėtų mūsų mažiesiems ugdytiniams suvokti šios datos svarbą ir reikšmę ugdant vaikų patriotinius jausmus, meilę Tėvynei.
Iškilmingam Lietuvos valstybės atkūrimo dienos paminėjimui „Pelėdžiukų“ grupės ugdytiniai rengėsi visą savaitę: piešė piešinius, mokėsi lietuvių liaudies dainų ir šokių, tačiau mums, grupės pedagogėms, norėjosi kažkokios naujos, netradicinės veiklos.
Besišnekučiuojant su grupės ugdytinio Manto Pečiukonio tėčiu, kilo sumanymas surengti „Kareivišką rytmetį“ ir jo metu supažindinti vaikus su Lietuvos karių gyvenimo, laisvalaikio ir darbo sąlygomis. Tikėjomės, kad vaikams bus smagu, neįprasta, o mes, pedagogai, sėkmingai susiesime programinius tikslus, uždavinius su ugdymo turiniu ir vaikų interesais.
„Pelėdžiukų“ priešmokyklinio ugdymo grupėje įsiviešpatavo kareiviška nuotaika. „Ryto ratas“ vaikams buvo neįprastas ir džiugiai rimtas. Iš pradžių visi įdėmiai klausėsi kario prisistatymo, sužinojo, kokie yra kareiviško gyvenimo ypatumai: švara, tvarka, drausmė, ištvermė, pagarba. Karys kalbėjo apie tai, kad svarbiausia karių užduotis – ginti savo tėvynę, atsakinėjo į vaikučių pateiktus klausimus.
Vėliau kiekvienas pabandė įsijausti į kario vaidmenį, išbandė kareivišką maskuotę. Visi veržėsi pakelti sunkią kareivišką kuprinę, pasimatuoti šalmą, užsisegti apsauginę liemenę, pasislėpti po apsiaustu-palapine, atsigulti ant kareiviško patiesalo. Karys leido vaikams apžiūrėti žygio amuniciją: gertuvę, kastuvą, maisto davinius.
Džiugu buvo stebėti, kaip įsijautę į kario vaidmenį vaikai kaipmat perima pagarbaus bendravimo taisykles, imasi atsakomybės už save ir draugą, mokosi susikaupti ir atsipalaiduoti. Vaikai praktiškai pajuto, ką reiškia „būti kareiviu“. Grupės ugdytinio Martyno išsakyta mintis „Čia geriau nei enciklopedijoje“ leido suprasti, kad visa tai vaikams buvo įdomu, nematyta ir atrodė, kaip žaidimas, keliantis nuostabą, susižavėjimą ir pagarbą.
Ar ne nuo to prasideda mažojo Lietuvos piliečio suvokimas, kad „Aš esu Lietuvos žemės žmogus“? Lietuva – tai mano namai, mano gatvė, mano lopšelis-darželis, mano gimtasis Alytus su brangiais besirūpinančiais tėveliais, artimaisiais ir kas rytą lopšelyje-darželyje laukiančiais draugais ir pedagogais. Darsyk įsitikinom, kad labai pravartu į įstaigos vaikų ugdymo procesą įtraukti tėvus. Dėkojame M. Pečiukonio tėveliui už galimybę surengti džiugiai rimtą „Kareivišką rytmetį“.
Milda Urbanavičienė,
Alytaus lopšelio-darželio „Boružėlė“ priešmokyklinio ugdymo pedagogė, ikimokyklinio ugdymo auklėtoja metodininkė
Susijęstraipsniai
