Alytuje popmuzikos atlikėjo karjerą pradėjęs Rolandas Kindaravičius, žmonių dažniausiai vadinamas jo grupės vardu – „Kodu“ – nuo pat pradžių garsėjo ne tik savo saldžiomis dainomis, tačiau ir „aštriu“ charakteriu. Alytaus sporto rūmuose policijai teko ginti Gintarę Karaliūnaitę ir jos muzikantus. Dabar gi – nuo scenoje saldžiabalsio, o kasdienybėje – rūstaus „Kodo“ teko bėgti jo žmonai, kentėti vaikams. Tuo domėjosi žurnalistė Laima Lavaste.
Vaikai iš juos mylinčios ir pareigingos motinos atimti jų pačių labui. Jų vardai pakeisti, jie – jau naujose šeimose, o motina neturi teisės nei žinoti, kur jie gyvena, nei bandyti jų ieškoti. Toks Oslo teismo sprendimas pribloškė emigrantę iš Lietuvos. Norvegijoje geresnio gyvenimo ieškojusi 35 metų Inga Kindaravičienė dabar jaučiasi patekusi į pragarą. Du jos sūnūs buvo Norvegijos institucijų atimti, vienas nuo kito atskirti, vėliau paslėpti. O dabar atsitiko tai, ko motina negalėjo susapnuoti net baisiausiame sapne, – dvi norvegų šeimos juos įsivaikino. Kaip XXI amžiuje galėjo nutikti tokia istorija? Pasirodo, ji Norvegijos Karalystėje – ne išimtis.
Laiške – grasinimai nužudyti
„Atidžiai perskaityk šį laišką. Negaliu atleisti, kad pasodinote mane į kalėjimą 3 metams ir 9 mėnesiams, kad atėmėte tėvystės teises. Žmonės visą gyvenimą kalėjime nesėdi, išeina į laisvę. Greitai aš irgi būsiu laisvėje. Apie savo sukurtus planus žinau tik aš vienas. Inga teisėjui sakė: „Jaučiuosi nei gyva, nei mirusi”. Tie žodžiai turi gilią prasmę. Ji mano, kad aš išėjęs apie ją nesužinosiu, kad niekada neatvyksiu į Norvegiją. Apsirinka. Man nedaug liko būti kalėjime”. Tokį laišką savo buvusiai žmonai I.Kindaravičienei prieš metus atsiuntė Norvegijos kalėjime nuo 2010 metų vasario už žiaurų smurtą šeimoje kalintis 47-erių Rolandas Kindaravičius, kažkada Lietuvoje buvusios popgrupės „Kodas” dainininkas.
Buvo atimtos tėvo teisės
Tiesiogiai susisiekti su buvusia žmona ir dviem nepilnamečiais sūnumis R.Kindaravičius negalėjo, nors jie taip pat gyvena Norvegijoje. Jų adresas griežtai slepiamas, o R.Kindaravičiui teismo sprendimu uždrausta matytis su žmona ir vaikais. Tėvystės teisės jam buvo atimtos jau sėdint kalėjime, 2010 metais. Norvegijos institucijos konstatavo, kad lietuvis dar prieš atvykdamas į Norvegiją septynis kartus buvo teistas už smurtą.
R.Kindaravičiaus žmona 13 metų, o vaikai nuo pat gimimo kentė jo smurtą. Pareigūnai nusprendė, kad lietuvis beveik neturi galimybės pasitaisyti, laukti pagerėjimo – beviltiška. Jis nekontroliuoja pykčio, nejaučia gailesčio, siunčia šeimai „akmens žmogaus lygio” grasinimus. Todėl „tėvo teisė atimta dėl vaikų gerovės”.
Lietuvos piliečiai dingo
Norvegijos teisėsauga iškart sureagavo į lietuvio grasinamąjį laišką. Iš Alytaus kilusio dainininko R.Kindaravičiaus laišką Norvegijos teismai įvardijo kaip grasinimą nužudyti buvusią žmoną ir pakenkti vaikams. Tai buvo įvertinta papildoma 9 mėnesių kalėjimo bausme. Grasindamas buvusiai žmonai mirtimi, lietuvis turbūt nesitikėjo, kad ją nubaus galbūt dar baisiau – po šių grasinimų iš motinos bus atimti vaikai. Dėl jų saugumo. Bet prieš tai I.Kindaravičienei ir vaikams buvo pakeisti vardai ir pavardės, sukurtos naujos tapatybės. Visi trys apgyvendinti skirtingose nežinomose vietose.
Broliai buvo nusiųsti į globos namus skirtingose Norvegijos vietose, jie nežinojo vienas kito naujųjų vardų ir gyvenamosios vietos. Motina nežino, kokios jos vaikų pavardės, kur ir kaip jie gyvena. Jai uždrausta bandyti ieškoti vaikų. Šiuo metu lietuviai vaikai, motinai nepranešus, įvaikinti norvegų šeimų. Norvegijos institucijoms pritaikius ypač slaptą apsaugos kodą Nr. 6, trys Lietuvos piliečiai, nesulaukę nė mažiausios Lietuvos valstybės pagalbos, be pėdsakų išnyko Norvegijos Karalystės platybėse.
Tėvynėje nuolat smurtavo
Šios tragiškos istorijos pradžia – Kauno rajone. 35 metų Ingą iš pirmo žvilgsnio palaikytum menininke, nors Norvegijoje ji dirba pagalbinius darbus. Sunkus gyvenimas kančių pėdsakais paženklino jos grožį. Jai kalbant jauti, kad skausmas išdegino jos vidų, bet neįveikė stiprybės. „Užaugau Klaipėdoje pas močiutę. Čia buvau pirmą ir paskutinį kartą laiminga. Gerai mokiausi, svajojau. Bet kai buvau dvylikos metų, mama pasiėmė į Kauno rajoną. Čia buvo daug smurto, alkoholio, pykčio, skurdo… Nekenčiau mamos. 1995 metais susipažinau su Rolandu. Man buvo tiktai 16 metų, jam – apie 30. Jis – žinomas dainininkas Kaune. Pabėgau su juo į Alytų. Tai buvo ir mano protestas prieš tokį gyvenimą su motina. Pirmą savaitę su juo ir „Pūko” muzikantais važinėjau į gastroles, svaigau nuo koncertų, žmonių. Tik vėliau sužinojau, kad Rolandas turi žmoną, vaikų. Pastojau, jis vydavo iš namų. Neturėjau kur grįžti. Agresija, smurtas. Vėliau sužinojau diagnozę – šizofrenija. Bet gimė sūnelis. Man – 18-a.
Susituokėme kalėjime, kad jį greičiau išleistų. Grįžęs jis neretai dėl nieko mušdavo vaiką. O mane – nuolat. Ne kartą maniau, kad viena diena bus paskutinė… Išdaužydavo indus, televizorių, supjaustydavo baldus. Psichavo ir dėl to, kad nebesurinkdavo klausytojų. Kai norėdavau skirtis, išvydavo iš namų, kūdikį pasilikdavo kaip užstatą. Grįždavau. Kai laukiausi antro sūnaus, mane smarkiai sumušė, nes užtikau su kita moterimi. Atvežęs gimdyti į Kauną, gimdymo namų aikštelėje suniokojo jam kelią esą pastojusią mašiną, užtalžė vairuotoją. Jį išvežė į areštinę, aš gimdau… Pirmagimis pradėjo mokytis. Mokykloje visi žinojo, kad namie jis nuolat mušamas”, – prisimena savo jaunystę Inga.
„Žinojo, kad vaikas mušamas, ir niekas nereagavo? Kur buvo policija, vaiko teisių apsaugos tarnyba? Kodėl jūs pati kentėte nuolatinį smurtą?” – neiškenčiu ir pertraukiu Ingos pasakojimą. „Mane stebina, kai to klausiama. R.Kindaravičių Kauno rajone visi pažinojo. Jis smurtavo viešai. Žinojo mokykla, vaiko teisių tarnyba, policija. Na, ir kas? Smurtauja, muša vaikus, žmoną? Bet žmonos juk dar neužmušė. Įstatymo dėl smurto šeimoje dar nebuvo. O jei ir būtų buvęs? Ne tik aš bijojau. R. Kindaravičiaus visi bijojo”, – sakė Norvegijoje vaikų netekusi jauna moteris.
Nuo tirono bėgo į Norvegiją
2004 metais gimė antras sūnus. Vyras darbo neturėjo. Gyventi nebuvo iš ko. Inga atidavė metų mažylį į savaitinį darželį, vyresnėlį paliko brolienei. Kone tuščiomis kišenėmis 2005 metais pasiryžo vykti į Oslą. Badavo, kol rado darbo ūkyje. „Dirbau po 18 valandų. Nusprendžiau, kad vienintelė išeitis – pabėgti su vaikais nuo to tirono į Norvegiją. Išsigelbėjimo Lietuvoje nebuvo. Kasdien skambindavau. Siųsdavau pinigus, o vyras juos pragerdavo. Grįždavau kas 10 savaičių. Namie buvo tikras pragaras”, – net dabar sudejuoja Inga. Į Oslą vaikus ji atsivežė 2008 metų pavasarį, gavusi nuolatinį darbą ir ilgalaikį leidimą čia gyventi. Išsinuomojo vieną kambarį. Bet iš paskos atbildėjo ir vyras.
Smūgiai – ir svetur
Inga surado vyrui darbo, atskirą butą, padavė skyrybų pareiškimą. Bet prisipažįsta: „Labai bijojau jo neprognozuojamo pykčio ir smurto”. Vėliau paaiškės, kad Ingos baimė ir taps kilpa ant jos kaklo. „Mama neapsaugojo vaikų, nes pati bijojo jų tėvo”, – 2012 metais konstatuos teismas, atimdamas iš jos vaikus. Lietuvių šeima, kurioje tėvo smurtas Lietuvoje buvo kasdienybė ir aplinkiniams įprastas dalykas, Osle pakliuvo į visai kitą pasaulį – norvegiško supratimo, kaip turi elgtis šeimos tėvas ir šeimoje jaustis vaikai. Lietuvoje kažkada dainininko šlove mėgavęsis ir netramdomai šeimoje smurtavęs R.Kindaravičius to nesuprato. Ir Norvegijoje jis visus metus kankino šeimą. Žmona tylėjo, kaimynai, matyt, negirdėjo.
Įkalino už kankinimą
Bet vieną dieną, 2009 metų vasarį, įsiutęs lietuvis sumušė vyresnėlio sūnaus bendraklasį mokykloje. Norvegijoje tai prilygo bombos sprogimui. Lietuvis tuoj pat buvo sulaikytas ir uždarytas į psichiatrijos ligoninę – tik taip norvegai galėjo paaiškinti šitokius lietuvio veiksmus. Inga policijai pagaliau papasakojo visą 13 metų trukusių kančių istoriją. Norvegijos teismas padarė tai, ko per 13 metų nesugebėjo padaryti Lietuvos policija ir teisėsauga.
2010 metais R.Kindaravičius buvo nuteistas kalėti 3 metus ir 9 mėnesius už ilgametį žiaurų elgesį su žmona ir vaikais. „Vaikai gyveno ekstremaliomis sąlygomis. Smurtas truko nuo pat jų gimimo. Jį galima prilyginti kankinimų režimui. Abu vaikai buvo pasmerkti būti aukomis visą gyvenimą. Jis mušė vaikus, liepdavo valandų valandas stovėti iškėlus rankas, palikdavo šaltyje plonais rūbais”, – rašoma teismo nutartyje.
Neapgynė vaikų? Kalta!
Kaip toliau gyveno lietuvių šeima, kai smurtautoją vyrą ir tėvą norvegai įkalino? Gražiai ir laimingai? Ne. Įkalinusios tėvą norvegų institucijos griebėsi vaikų ir motinos. Netekusi vaikų Inga šiandien galbūt tūkstantį kartų pasigailėjo, kad norvegų policijai išpasakojo viską apie smurtą šeimoje. Mat Norvegijos institucijos tokios moters pozicijos, kad ji tylėjo, nes bijojo, nesuprato. Leido vyrui smurtauti prieš vaikus? Jų neapgynė? Vadinasi, ji neverta būti motina – vadovaudamosi tokia nuostata Norvegijos teisėsauga ir Vaiko teisių apsaugos tarnyba ėmėsi Ingos šeimos. Įsisuko norvegiška vaiko teisių apsaugos karuselė, kurios sustabdyti jau nebuvo įmanoma.
Išvežė vyresnį sūnų
Inga su vaikais iškart buvo perkelta gyventi į šeimos ir bendro gyvenimo centrą „Modum Bad”, jie buvo stebimi specialistų. Vaikams diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas ir depresija. Nors specialistai konstatavo, jog mama „išmoko strategijų, kaip įveikti neigiamus jausmus”, to neužteko, kad Inga galėtų toliau gyventi su vaikais .
„Manęs neinformavus, vieną dieną į centrą atvyko vaiko teisių apsaugos pareigūnė ir pareiškė, kad yra nutarimas iš manęs paimti vyresnį sūnų, nes aš esanti nepajėgi abiem sūnums suteikti globos. Liepė pasirašyti taikos sutartį – esą vėliau vaiką man atiduos. Patikėjau, pasirašiau. Sūnus buvo išvežtas į specialią įstaigą.
Su mažiuku mane išvežė į Stavangerio krizių centrą, o po trijų mėnesių apgyvendino norvegų šeimoje. Tai buvo senyvi žmonės, gyveno toli nuo miesto. Buvo žiema. Mūsų butas buvo rūsyje, šalia garažo. Drėgna, pelėsiai. Neturėjome net televizoriaus. Šeimininkai mus nuolat stebėjo, dukart per savaitę socialinei darbuotojai rašė ataskaitas.Vaikas tapo isteriškas, jis tiesiog neturėjo kuo užsiimti. Jokios pagalbos negavome, nors prašiau. Pagaliau po keturių mėnesių tokio kalinimo išvežė į Oslą ir apgyvendino vieno kambario pusrūsyje. Jis yra specialios organizacijos, teikiančios pagalbą neįgaliems žmonėms, name. Nuomą mokėjau pati. Virš galvos gyveno nesveikos psichikos žmogus, jis klykdavo visą parą. Vėl gyvenome košmare, tik nemušami”, – prisimena Inga.
Atėmė ir antrą berniuką
Inga grįžo į anksčiau turėtą darbą, sūnus lankė darželį. „Mažiuką lepinau. Jis nuolat jautė baimę. Miegojau kartu, maudydavau, glausdavau, žaisdavome. Mus stebėjo socialiniai darbuotojai. Jiems toks mamos ir vaiko santykis atrodė keistas. Sūnelis pradėjo lankyti pirmą klasę. Buvo judrus, o konfliktus su vaikais spręsdavo lietuviškai – išmoko iš tėvo. Nereikėjo to dramatizuoti, aš žinojau, kad gerumu viskas susitvarkys, reikia laiko, pagalbos, o ne fašistinio režimo, kokį taiko Norvegijos vaiko teisių apsaugos specialistai. Prieštaravau jiems. Ir vieną dieną vėl kažkokiu sprendimu mažiukas buvo tiesiogine prasme išplėštas man iš rankų ir išneštas. Kur? Niekas man nepasakė”, – dar vieną smūgį patyrė Inga. Nuo tada ji vaikų nebeatgavo. Taip iš niekuo nenusikaltusios, dirbančios, mylinčios motinos vienas po kito buvo atimti vaikai.
Motina išduos atžalas?
Kodėl? Priežastį norvegai paaiškino. „Tarnyba nustatė, kad motina nepajėgi vaikams užtikrinti tokių sąlygų, kokių reikia. Vaikai labai traumuoti. Tarnyba neabejoja, kad mama labai myli sūnus. Ją apibūdina kaip pareigingą, darbščią, iniciatyvią, draugišką. Bet ji pati yra traumuota. Tėvas yra pavojingas asmuo. Išėjęs iš kalėjimo jis gali susirasti šeimą ir pakenkti. Tarnyba baiminasi, kad mama pasiduos jo spaudimui ir išduos vaikų adresą. Vaikų saugumas svarbiausias, todėl jų gyvenamoji vieta bus įslaptinta”, – taip „Lietuvos ryto” turimame Berumo savivaldybės rašte pareigūnai, lyg būtų skaitę pasaką „Eglė žalčių karalienė”, aiškina, kodėl iš motinos buvo atimti vaikai.
Vaikams – saugi vienatvė
Broliai buvo apgyvendinti skirtingose Norvegijos vietose ir vienas apie kitą nieko nežino. Ar susitiks ateity? Jie neteko ne tik mamos, bet ir vienas kito. Svetimoje šalyje jiems liko tik saugi vienatvė. Ingai iš pradžių buvo leista atskirai su vienu, po to su kitu vaiku pasimatyti 4–6 kartus per metus po 4 valandas. Su vaikais buvo liepta kalbėtis norvegiškai, kad pareigūnai suprastų. Neleista verkti, atrodyti liūdnai. 2011 metų rugsėjį Oslo apylinkės teismas konstatavo: „Teismas mano, kad vaikų saugumas svarbiau nei tai, ką vaikai praras nebendraudami su motina. Vaikų bendravimas su motina turi būti nutrauktas visai.”
Neteko motinystės teisių
Tačiau blogiausia Ingos ir jos vaikų laukė ateityje. 2012 metų kovo mėnesį Oslo ir Akešhiuso vaikų teisių apsaugos tarnyba priėmė sprendimą iš lietuvių vaikų motinos atimti ir motinystės teises. 2012 metų rugsėjo 26 dieną tą sprendimą patvirtino ir Oslo apylinkės teismas. Jau anksčiau netekę smurtautojo tėvo, dabar vaikai neteko ir mylinčios mamos.
Grasinimai kelia pavojų
Baisu? Taip. Kitas klausimas – kodėl? Pagrindas atimti motinystės teises buvo anksčiau cituotas R.Kindaravičiaus grasinamasis laiškas. Norvegijos vaiko teisių tarnyba ir Oslo apylinkės teismas nusprendė: „Motinystės teises turintis asmuo gali išsireikalauti informacijos apie vaikus. Jiems kils pavojus, kai tėvas 2013 metų vasarą išeis iš kalėjimo. Jam iki 2016 metų uždrausta bendrauti su buvusia žmona. Jis bus deportuotas iš Norvegijos. Bet Lietuva priklauso Šengeno zonai. Teismas nemano, kad deportuotas R.Kindaravičius neieškos galimybių grįžti. Jis gali priversti buvusią žmoną atskleisti vaikų tapatybę, todėl jai geriau nieko nežinoti. Motinystės teises iš motinos atimti būtina.”
Jausmai – ne taip svarbu
Ar teismas ką nors kalbėjo apie lietuvius vaikus, jų jausmus mamai, vienatvę svetimoje šalyje, į kurią mama juos iš Lietuvos atsivežė dėl jų saugumo? Taip, kalbėjo. „Vaikų motinos ilgėjimasis negali būti svarbesnis nei jų saugumas. Todėl vaikų labui iš motinos atimamos motinystės teisės. Teismas baigtas”, – Oslo apylinkės teismo teisėjas Henrikas Kolderupas kaukštelėjo plaktuku.
Įtarė raganavimu
Teismo sprendimui lemiamos įtakos tai neturėjo, bet teismą sudomino, kad lietuvė mama galimai buvo ir prostitutė, ir narkomanė, ir… ragana. „Esu tikinti ir vaikus mokiau dvasingumo, vesdavau į cerkvę. Mane taip augino. Teko būti pas vyresnį sūnų globos namuose. Pašventinau jo kambarį, uždegiau smilkalų, žvakutę. Mane apkaltino raganavimu. Esą kai kurie darbuotojai po to susirgo”, – negali atsistebėti Inga.
Narkomane Inga buvo pavadinta dėl to, kad paprašė savo motinos iš Lietuvos atsiųsti jai migdomųjų vaistų, nes dėl streso nebeužmigdavo. „Mamos laišką sulaikė muitinė. Man buvo iškelta byla dėl narkotikų. Gyniausi, pateikiau gydytojų receptus, byla buvo nutraukta, dėmė liko”, – sako Inga. Prostitute Inga galėjo būti dėl dviejų priežasčių.
Pirma – pastebėta, kad pas ją „atvažiuoja vyras su motociklu”. Ingai teko aiškintis, kad tas vyras yra norvegas teismo psichiatras, kuriam pačių norvegų institucijų buvo paskirta išsiaiškinti jos gyvenimo situaciją. Antra priežastis – 2011 metais norvegams apklausiant vieną lietuvės sūnų, jis prasitarė mamos telefone matęs jos apsinuoginusios nuotrauką.
„Tai buvo prieš 7 metus, kai gavau pirmą algą Norvegijoje. Iki tol, gyvendama su vyru, niekada neturėjau gražaus apatinio trikotažo. Per išpardavimą nusipirkau ir pati save nufotografavau – taip man buvo gražu. Kai lankiausi Lietuvoje, vaikas matė tą nuotrauką. Ir štai po 7 metų Norvegijoje, visaip tardomas vaiko teisių specialistų, jis nuotrauką prisiminė. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė iškėlė teisme skandalą – esą ne karves Norvegijoje ūkyje melžiau, o užsiėmiau prostitucija. Taip tapau ragana, narkomane ir prostitute”, – atsidūsta daug iškentusi lietuvė.
Valstybė niekuo nepadėjo
Vaikų labui atimama motina? Lietuvoje mes galime baisėtis tokia nuostata. O gal sutikti? Gal atėmimas iš padorios motinos yra menkesnė blogybė nei nuolatinis vaikų patiriamas tėvo smurtas šeimoje? Norvegijos Karalystėje savi įstatymai, nepavaldūs nei Lietuvos, nei ES nuostatoms. Kiekviena į Norvegiją atvykstanti lietuvių šeima turėtų tai žinoti. Teismas I.Kindaravičienei paliko mažytę viltį – 2013 metų gruodį ji vėl gali kreiptis į teismą dėl vaikų susigrąžinimo.
R.Kindaravičius birželį išeis iš kalėjimo ir bus išsiųstas į Lietuvą. Ką jis iškrės? Ar jaus atsakomybę už tai, ką padarė savo šeimai? Niekas nežino, nes norvegai jo galimą būklės pagerėjimą pavadino beviltišku. Kaip jis rašė savo laiške, „apie sukurtus savo planus žinau tik aš vienas”. Be to, vaikai jau gyvena norvegų šeimose, pamiršę lietuvių kalbą. Kokiu pagrindu norvegų institucijos juos iš ten atims?
Lietuva dėl dviejų vaikų, kurie jau auginami norvegais, bet iki šiol Lietuvos duomenų bazėje egzistuoja kaip Lietuvos piliečiai, nepajudino nė piršto. Motyvuodama tuo, kad Norvegija nėra ES šalis, tarp Norvegijos ir Lietuvos nėra dvišalių susitarimų vaiko teisių apsaugos klausimais. Kiek vilties susigrąžinti vaikus gali turėti mylinti lietuvė motina? Matyt, tiek, kiek susigrąžinti pernykštį sniegą. Iš buvusio gyvenimo jai liko tik buvę vaikų vardai jos elektroninio pašto adrese.