Beveik šimtas vietos žvejų šiandien gavo leidimus pasigauti geidžiamų žuvų prieš pat Kalėdas. Tad rezervate meškeriotojų bus gal daugiau nei bet kuriame kitame Dzūkijos ežere. Žuvinto rezervatas dukart per metus tampa prieinamas vietos gyventojams: rudenį – spanguoliautojams ir žiemą, užšalus ežerui, iki sausio pabaigos, – poledinės žvejybos mėgėjams. Dabar rezervato direkcijoje žiemos sezono metu išduodama beveik šeši šimtai vienkartinių leidimų žūklei asmenims, deklaravusiems gyvenamąją vietą Alytaus r. Simno sen. Aleknonių, Ąžuolinių, Bambininkų, Grinkiškių ir Žuvintų kaimuose. Visus kitus Žuvinto ežeras pasitinka lentele, perspėjančia, kad be leidimo gamtiniame rezervate lankytis draudžiama.
Didžiausia Žuvinto apgultis būna prieš Naujuosius, nors žvejoti vietos gyventojams leidžiama apie pusantro mėnesio – nuo ežero užšalimo iki sausio pabaigos šeštadieniais. Mat tik pirmoje žiemos pusėje, gruodžio mėnesį, vidaus vandenyse galima gaudyti žuvis masalui naudojant žuveles. Taip įmanoma pagauti lydekų, o žvejus Žuvinte jos ir ešeriai labiausiai domina. Nuo vasario iki neršto pabaigos lydekauti suvis draudžiama.
Betgi žvejyba – ne vien žuvies gaudymas. Kai ant ledo susirenka aplinkinių kaimų pažįstami vyrai, rimta žvejyba dažnai vyksta tik iki pietų – paskui svarbiau pasišnekėti, pasišildyti – arbata ar kuo stipresniu. Ypač jei nekimba, nes ir tokių prastų dienų nuolat pasitaiko.
Lydeka yra išskirtinė žuvis ne tik poledinės žvejybos mėgėjams. Ar visa ežero, ypač tokio seklaus kaip Žuvintas, ekologinė sistema funkcionuoja stabiliai, gali spręsti iš lydekų kiekio, amžiaus struktūros ir kitų parametrų. Neretai karpinės žuvys – karšiai, lynai, taip pat kuojos mažina vandens skaidrumą, skatina vienaląsčių dumblių atsiradimą, blogina ežero dugno augalų gyvenimo sąlygas, taigi spartina ežerų užpelkėjimo procesus.
Lydekos, ypač vidutinės ir stambesnės, kartu su didžiaisiais ešeriais yra lyg piemenys, reguliuojantys visų kitų žuvų bandą. Būtent dėl lydekų gamtinės svarbos ekologai bene labiausiai susirūpinę jų skaičiaus kitimu. Ypač tokiame lengvai pažeidžiamame ežere kaip Žuvintas kenčiančiame nuo didelės baseino taršos.
Žuvinte lydekų mažėja. Tokius liūdnus rezultatus konstatuoja naujausi žuvų monitoringo rezultatai. Juos kas šešerius metus atlieka Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Hidrobiontų ekologijos ir fiziologijos laboratorija.
Lyginant mokslininkų sukauptą šių metų ichtiofaunos tyrimų bei ekologinės būklės pagal žuvų rodiklius įvertinimo Lietuvos upėse ir ežeruose ataskaitą su ankstesnių metų duomenimis, bendra lydekų dalis visoje Žuvinto ežero žuvų biomasėje pagal procentinę išraišką 2003–20012 metais susitraukė nuo 11 proc. iki 3,1 proc., tai yra beveik keturis kartus! O ežere nepageidaujamiausių karšių biomasė nuolat didėja.
Kas pasidarė Žuvinto lydekoms ir kokios gali būti jų biomasės mažėjimo priežastys – per daug intensyvi žvejyba, mitybinės bazės pokyčiai ar nerštaviečių nykimas joms sausėjant? Įprastai manėme, kad jų nykimas susijęs su neršto sąlygų blogėjimu. Besiplečiantys ežero pakrančių nendrynai daug kur tapo neįveikiama kliūtimi užlietose pievose pavasarį išsiritusioms lydekaitėms, kai jos grįžta į ežerą.
Tačiau žinomas Ekologijos instituto ichtiologas dr. Tomas Virbickas, tyręs Žuvinto lydekas, įsitikinęs, kad pagrindinė lydekų išteklių mažėjimo priežastis – poledinė žūklė. „Jeigu būtų problemų su nerštais, mažėtų ne vyresnio amžiaus, o jaunų lydekų. Šiuo metu viskas atvirkščiai.
Poledinės žvejybos apribojimas išties būtų pati veiksmingiausia priemonė. Juk būtent iš po ledo, būtent ledo dangos pradžioje daugiausia lydekų ir sugaunama. Taip yra visoje Lietuvoje. Ne veltui gaudymo gyvomis žuvelėmis periodas šalyje buvo apribotas iki sausio. Pats kadaise gaudžiau ir žinau, kiek lydekų galima išgaudyti”, – sako mokslininkas.
Dabar Žuvinte yra daugybė vietų, kur po sniegu visiškai nėra ledo. Ežeras šįmet užšalo gerokai anksčiau nei įprasta – gruodžio 7 dieną užsitraukė plonu ledu, o paskutinės properšos užsitraukė tik šią savaitę. Atviriausiose vietose, kur vėjas nupūtęs sniegą, ledo storis dabar siekia 15 centimetrų. Tačiau tas storis apgaulingas kaip niekad.
Ant ežero pūgos supustė sniegą į storas pusnis, kurios daugybėje vietų gramzdina ledą gilyn ir neleidžia jam storėti. Pusnyse ledo storis vos keli centimetrai, o gausiuose ežero augalijos sąžalynuose po sniegu jo nėra.
Visiems tiems, kuriems netenka žvejoti Žuvinte, lieka paguoda – šio ežero lydekos nepasižymi geru skoniu. Patyrę žvejai vienareikšmiškai tvirtina, kad pačios skaniausios yra Dusios lydekos, kiek prastesnės – Metelio.
Ichtiologo Tomo Virbicko nuomone, dėl lydekų skonio reikėtų surengti palyginamąją degustaciją. O jeigu rimtai – didelę įtaką skoniui gali turėti tai, kuo lydekos minta. Dusioje garantuotai pirmoje „meniu” vietoje yra ešeriai, o Žuvinte turėtų būti plakiai ir kuojos.
Dusios ešeriai labai mėgsta stintas, kurios vėlgi savotiškos plėšrūnės (nevengia pasivaišinti mailiumi) ir augalinės kilmės maisto visiškai nevartoja, o Žuvinto plakiai ir kuojos yra visaėdžiai, t. y. minta augalinės kilmės maistu bei bestuburiais.
Kitaip sakant, mitybos grandinė „iki lydekos skrandžio” Dusioje ir Žuvinte labai skirtinga: Dusioje nuo pirminės produkcijos viskas keliauja per plėšresnes, kur kas vertingesnes žuvis, Žuvinte – per visaėdes ir menkavertes. Visa tai galima palyginti su paprasto ūkininko ir su fermerio išaugintomis kiaulėmis: kuo šersi, tą pats ir valgysi. Ir skonis bus atitinkamas.
Susijęstraipsniai
