Partizanų istorijas dainose pasakojanti dzūkė: „Daina – ir terapija, ir laiko kapsulė“

„Neseniai susimąsčiau, kad partizanų dainose vyrauja pavasario motyvas, jis – tarsi atgimimo simbolis, pranašaujantis, jog, kad ir kas benutiktų, pavasaris vis tiek išauš, išauš ir laisva Lietuva“, – sako dzūkų kultūros puoselėtoja, Varėnos kultūros centro kultūrinių renginių vadybininkė, Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio kuratorė, dainų atlikėja Judita Jakubavičiūtė-Ikasalienė.

Buvusią grupių „Korys“, „Andaja“, „Varėniai“ dainininkę J. Jakubavičiūtę-Ikasalienę šiandien kur kas dažniau galima pamatyti su folkloro ansambliu „Žeiria“. Progai pasitaikius, lietuvių liaudies dainas ji dainuoja ir solo. Nors dainavimas – labiau hobis, širdžiai miela veikla, Judita planuoja muzikos edukologijos magistro studijas. Sako, pedagoginiai įgūdžiai suteiks pasitikėjimo ne tik pačiai dainuoti, bet ir mokyti kitus.

Šį sekmadienį „Merkinės fabrike“ vyksiančiose senovės dienose „Samanos“ J. Jakubavičiūtė-Ikasalienė atliks keletą partizanų dainų – šių metų festivalis skiriamas Lietuvos partizanų Dainavos apygardos 80-ies metų jubiliejui. O atlikėja net keletą metų organizavo Adolfo Ramanausko-Vanago premijos įteikimo ceremoniją.

„Labai branginu šią patirtį. Ji man leido susipažinti su savo krašto patriotais, istorikais, tyrinėtojais, žmonėmis, dar menančiais anuos laikus, ir pilietišku jaunimu. Esu tikra, kuo daugiau žinai savo šalies istorijos, tuo turtingesnis esi, tuo daugiau supranti globalių reiškinių, o svarbiausia – pradedi labiau vertinti tai, ką turi“, – sako kultūros vadybininkė.

Su J. Jakubavičiūte-Ikasaliene prieš senovės dienas Merkinėje kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

Visada didžiavausi, kad esu iš Nedzingės. Ne kiekvienas kaimas turi bažnyčią, dvarą, mokyklą... Augau apsupta istorinių vietų, bet apie A. Ramanausko-Vanago ir Birutės Mažeikaitės santuoką Nedzingės bažnyčioje sužinojau jau suaugus, kai partizanams skirtame renginyje, po mišių, pati Vanago dukra Auksutė papasakojo savo tėvų meilės istoriją.

Dabar, kai pati turiu vaikų, dažnai jiems pasakoju, koks ypatingas mūsų kaimas, o jie vis prašo: „Mama, papasakok apie savo senovę“.

O taip, tėčio galėtum klausyti ir klausyti, jis tiek visko žino, tiek daug atsimena senų žmonių pasakojimų. Nuo vaikystės ar grybaudavome, ar eidavome pas močiutę į kitą kaimą, tik ir klausydavome, kur piliakalnis, kur kokie bunkeriai likę, senas kelias ar žuvęs partizanas, nežinomas karys rastas... Iš tėčio daugiausia ir sužinojau apie partizaninį judėjimą mūsų kraštuose.

Aš linkusi manyti, kad teatras – labai tinkama priemonė kalbėti partizanų, o ir apskritai – istorinėmis temomis. Puikus tokio kalbėjimo pavyzdys – Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Mergaitė su šautuvu“, Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Juodvarnių seserys“. Neabejoju, kad ši tema tik populiarės, ir mes išvysime daugiau panašių scenos darbų.

Kad būtume atsparesni. Neužtenka mokyklos vadovėliuose perskaityti apie partizanus ar sudalyvauti minėjimuose. Kultūra – minkštoji galia, dabar aš jau suprantu, ką tai reiškia. Todėl skatinčiau ieškoti, kuo įvairesnių formų, kaip puoselėti istorinę atmintį.

2013 metais Perlojoje vyko iškilmės. Buvo perlaidojami keturių Zervynų-Palkabalio miške žuvusių Dainavos apygardos partizano Kazimieraičio rinktinės LDK Vytauto tėvūnijos Genio grupės štabo partizanų palaikai. Prieš šv. Mišias bažnyčioje su Varėnos kultūros centro folkloro ansambliu „Žeiria“ giedojome partizanų dainas.

Tos dainos po Perlojos bažnyčios skliautais taip graudulingai skambėjo... Įsirėžė man į atmintį, išliko iki šiandien, kiekviena tapo sava. Vieną dainą, atsimenu, ligoninės palatoje padainavau močiutei. Ji buvo paralyžiuota po insulto, klausėsi, ašara riedėjo skruostu. Paskutinė daina jai padainuota...

Kitos dainos, kurią dainavome su ansambliu, mokėjau tik tris posmus. Kartą, kai padainavau tėčiui, jis pasakė: „Taigi čia tik pusė dainos!“. Ir užrašė dar tris posmelius. Kitos dainos skambėdavo per mūsų giminės suėjimus, minėjimus.

Kai dainuoju, man svarbiausia išjausti dainą, perteikti emociją. Tai, ką jose girdžiu, man pasakoja apie žmogišką ryšį, viltį ir tikėjimą. Neseniai susimąsčiau, kad partizanų dainose vyrauja pavasario motyvas, tarsi atgimimo simbolis. Ir tai teikia vilties, jog, kad ir kas nutiktų, pavasaris išauš. Išauš ir laisva Lietuva. Dainuodama taip įsijaučiu, kad atrodo, jog pasakoju savo gyvenimą. Turbūt čia ir yra stiprioji dainos pusė – istoriją perleisti per save.

Daina – ir terapija, ir laiko kapsulė. Tavęs neliks, bet daina skambės iš lūpų į lūpas tol, kol bent vienas tą dainą prisimins. Todėl ir svarbu, kad partizanų dainos nenustotų skambėti, o su jomis – ir didvyriška šalies istorija.

Geba. Jaunam žmogui svarbu turėti idealus, jais puikiai gali tapti partizanai. Muzika yra prieinama kalba, tik kartais reikia suaugusiojo pagalbos, kad ji jaunimą pasiektų.

Miškas man asocijuojasi su paslaptimi. Niekada nežinai, rasi grybų, ar ne. Sutiksi žvėrį, išgirsi negirdėtą paukštį, pamatysi keistą medį... Gamta nenuspėjama, tuo ji ir traukia. Samanos nuo vaikystės išlikusios kaip šilumos saugotojos. Sukištos tarp rąstų, jos tikras samanų ir medienos tandemas.