Baravykas, išdaigos ir žygiai: ką mokytojai prisimena iš mokyklos?

Sunku patikėti, kad mokytojas pats kadaise buvo vaikas, kuris lankė mokyklą, mokėsi eilėraščių, piešė grybus ir su bendraklasiais džiugiai ruošėsi išvykoms. Šiuo metu juos dažniausiai matome užsiimančius visiškai kitokia veikla: vedančius pamokas, aiškinančius mokomąjį turinį, formuluojančius užduotis ir vertinančius mokinių gebėjimus bei pastangas. Prieš tapdami mokytojais, jie turėjo savus mokytojus, klasės draugus, išdaigas ir prisiminimus, kurie net praėjus ne vienam dešimtmečiui vis dar išliko.

Bendraudama su trimis Alytaus Putinų gimnazijos mokytojais, norėjau tiksliau sužinoti apie tą specifinį laikotarpį: kokie jie buvo ir ką iš savo mokyklos metų prisimena iki šiol.

Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Algida Sabonienė pedagoginį darbą dirba nuo 1993 metų, o Putinų gimnazijoje dėsto jau 27 metus. Paklausta apie patį įsimintiniausią mokyklinį prisiminimą, ji iškart sugrįžo mintimis į savo antros klasės patirtį.

Per piešimo pamoką mokiniams buvo duota užduotis – jie turėjo nupiešti grybus. Kol dauguma piešė mažus grybukus, Algida per visą A4 formato lapą nupiešė vieną baravyką. Mokytoja jos piešinį parodė visai klasei ir teigdama kreipėsi: „Žiūrėkit, kaip reikia piešti.“

Tai galėtų atrodyti daugumai kaip menkas reikalas. Tuo tarpu tuomet dar antroje klasėje buvusiai mergaitei jis tapo svarbus.

„Mane labai paskatino ir labai motyvavo, ko gero, tai buvo didžiausia motyvacija, didžiausias postūmis mokytis“, – prisimena mokytoja.

Paklausta, kodėl būtent šis prisiminimas išliko, ji pabrėžė ne tik patį pagyrimą. Jai buvo svarbu, kad jos darbas buvo pastebėtas ir įvertintas: „Aš gerai pasijaučiau, mane mokytoja pagyrė, aš jaučiausi pelnytai pagirta. Pats tas pasitenkinimo jausmas, kai rodė ir komentavo mano darbą, man labai patiko.“

Galbūt todėl ir dabar, kalbėdama apie savo mokinius, ji akcentuoja ne vien paskatinimą, bet ir objektyvų vertinimą. A. Sabonienės nuomone, svarbu mokinį drąsinti, tačiau pagyrimas neturėtų būti dirbtinis: „Nelabai patinka, kai nėra už ką pagirti, bet kai dirbtinai kažkaip pagiriama – man atrodo nesąžininga.“

Ši mokytoja jaunimo akyse yra reikli. Pertraukos metu pakalbinti keli mokiniai ją įvardijo kaip vieną rimčiausių žmonių. Išgirdusi tai, ji nusijuokė ir net užsidengė veidą ranka. Tačiau pati save apibūdina kiek kitaip. Reiklumas, jos teigimu, dažnai painiojamas su rimtumu ar net šaltumu.

„Jeigu aš esu reikli, tokia aš esu ir sau, ir kitiems“, – sako A. Sabonienė.

Nors mokiniai ją gali matyti kaip rimtą mokytoją, pati ji save laiko šmaikščia ir linksma. Tiesiog kartais, kaip pati juokiasi, nedrąsu juokauti, nes ne visada aišku, ar mokiniai supras humorą.

Daiva Sabaliauskienė mokykloje dirba jau 33 metus. Nors jos profesinė sritis – chemija ir taikomieji darbai, šiuo metu, šalia vadovavimo gimnazijai, ji dėsto dešimtokų klasėms gyvenimo įgūdžių programą.

Kalbėdama apie savo mokyklos metus, ji prisiminė ne vieną istoriją. Atrodo, jog kiekvienas patirtas momentas jai vis dar turi aiškią reikšmę.

D. Sabaliauskienės klasė buvo draugiška ir motyvuota, o pati ji sako buvusi „be proto aktyvi“ – vedusi renginius, dalyvavusi įvairiose veiklose ir apskritai buvusi ta „gerietė“ mokinė. Vis vien net ir tarp pavyzdingų mokinių pasitaikydavo norinčiųjų pokštauti.

Vienas iš prisiminimų – nacionaliniu mastu rašytas diktantas. Mokiniai susirado leidinį, kuriame buvo paskelbtas diktanto tekstas, visi jį perskaitė ir vėliau parašė gana gerai.

Kitas prisiminimas – Kristijono Donelaičio poema „Metai“. Kai kurie jos klasės draugai kūrinio nebuvo išmokę mintinai, todėl prieš atsiskaitymą sukurdavo savotišką improvizaciją. Mokytoja tuo laiku net pastebėjo, kad jų improvizuotame variante išliko kai kurie hegzametro elementai.

Visgi vieną konkretų vaizdą atsimena ypač aiškiai. Per prancūzų kalbos pamokas reikėdavo mokytis eilėraščių ir tekstų mintinai. Vienas klasės draugas sugalvojo sau palengvinti užduotį – raštelį įsidėjo tarp senų lango rėmų.

„Atsiskaitydamas stovėjo prie lango, žiūrėjo į lauką ir skaitė. O mes, klasė, tuo metu visi prunkštėme! Tai va, toks buvo tas mokyklinis gyvenimas“, – prisimena gimnazijos vadovė.

Jos mokyklos laikais nebuvo socialinių tinklų, o telefonai buvo laidiniai. Po pamokų laikas buvo leidžiamas lauke, su kiemo draugais ir kaimynais.

Pasak jos, ir bendros veiklos tuomet buvo kitokios. Jeigu reikėdavo atlikti grupinę užduotį, mokiniai turėdavo susitikti gyvai – pasilikti po pamokų mokykloje arba susirinkti pas vieną iš draugų.

Dabar daug ką galima padaryti nuotoliniu būdu. Vienas atsiunčia kitam savo darbo dalį, pasidalija informacija grupėje. Technologijos pakeitė ne tik mokymosi būdus, bet ir bendravimą.

Tačiau kalbėdama apie savo mokyklos metus direktorė labiausiai prisimena bendrystę – renginius, karnavalus, vaidinimus ir repeticijas pas pačius draugus namuose.

„Bendrystės buvo tikrai daugiau“, – sako ji.

Istorijos mokytojas Albertas Sereika prisimena savo mokyklinius metus, prabėgusius maždaug prieš penkiasdešimt metų. Šiandien jis pats yra mokytojas ir Putinų gimnazijoje dėsto jau trečius metus.

Jo prisiminimas prasideda nuo mokytojų. Jis pasakoja, kad jo mokykla, dabar žinoma kaip Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų gimnazija Vilniuje, turėjo tokią tradiciją: pirmą rugsėjo savaitgalį visa mokykla, išskyrus pradinukus, kartu su mokytojais išvykdavo į žygį.

Mokiniai šeštadienį susirinkdavo traukinių stotyje, važiuodavo į Ignalinos pusę, išlipę dar apie tris kilometrus eidavo pėsčiomis, o Neries slėnyje įsirengdavo stovyklą.

Stovyklavimas palapinėse, laužų kūrenimas, futbolo bei tinklinio turnyrai ir kiekvienos klasės parengta individuali veiklos programa. Į žygį kartu su vaikais galėdavo vykti ir jų tėvai. Tai buvo savaitgalis, kurio mokiniai laukdavo ne mažiau, o gal net labiau, nei rugsėjo pirmosios.

Dabar mokytojas į šį prisiminimą žiūri jau iš kitos pusės. Jis supranta, kiek administracijai ir mokytojams turėjo kainuoti tokios išvykos organizavimas ir kaip sudėtinga buvo suvaldyti didelę grupę mokinių. Užtat labiausiai jis prisimena ne sunkumus: „Mokytojai buvo drąsūs, jie buvo išradingi ir pirmiausia mokytojai nebuvo pikti. Jie buvo labai geri, jie mokėjo matyti mus savo jaunomis, gražiomis akimis, kad ir kažkada buvo patys vaikai.“

Galbūt būtent todėl šiandien jis pats organizuoja žygius mokiniams. Gimnazijoje veikia žygeivių klubas, o mokytojas yra vienas iš projekto koordinatorių.

„Žygiai nėra vien kilometrų rinkimas – juose numatomos ir pažintinės veiklos, lankomi įvairūs objektai“, – teigia jis.

Šiemet mokiniai net išbandė žygį su nakvyne: palapinės, karštas troškinys, naktinis laužas ir, žinoma, kietas palapinės dugnas. Atrodo, kad dalį savo vaikystės prisiminimo mokytojas šiandien perduoda dabartiniams mokiniams: „Aš ir dabar noriu, kad vaikai eitų į žygį, kad būtų šiek tiek išdykę, kad leistųsi į avantiūrą. Na ir kad kartu būtų rimti, kad išmoktų rimtų dalykų.“

Trys skirtingi žmonės, trys skirtingos patirtys ir trys skirtingi prisiminimai. Vienai mokytojai iki šiol įstrigo antroje klasėje nupieštas baravykas. Kitai – klasės draugai, eilėraštis tarp seno lango rėmų ir bendros išdaigos. Trečias mokytojas iki šiol prisimena savaitgalio žygius, į kuriuos kartu su mokiniais eidavo jo mokytojai.