Pakeliui į atostogas – Dzūkijos skonių turgelis

„Gera proga namo parsivežti dalelę Dzūkijos“, – taip kas mėnesį vykstantį vietos gėrybių turgelį apibūdina Varėnos turizmo ir verslumo centro „Korys“ vadovė Rūta Kedytė. Turgelis Senojoje Varėnoje, kuriame susitinka Varėnos krašto augintojai, maisto gamintojai, amatininkai, miško ir pievų gėrybių rinkėjai bei autentiškų Dzūkijos skonių ieškantys keliautojai, dar tik pradeda kurti naują tradiciją.

Turgelio iniciatyva – pasaulyje jokia naujiena. Tokie bendruomeniniai turgeliai gyvuoja daugelyje Europos šalių. Idėja paprasta, bet svarbi – padėti mažiesiems vietos ūkiams ir kūrėjams pasiekti pirkėjus, o keliaujančius pro Senąją Varėną supažindinti su vietos žmonėmis. Dzūkų turgelis lankytojų laukia paskutinįjį mėnesio penktadienį, taigi, ir šį penktadienį – liepos 31-ąją.

Turgelis, važiuojantiems iš Vilniaus, Alytaus ar Druskininkų, yra gera proga išsivežti dalelę tikrosios Dzūkijos – šviežių, vietoje užaugintų ar pagamintų produktų, susitikti su jų gamintojais, išgirsti istorijų, sužinoti, kur augo žolynai, kaip buvo spaudžiamas aliejus, brandinamas sūris.

„Ne tik buriame bendruomenę, bet ir formuojame Dzūkijos, krašto, kuriame galima atrasti ypatingų skonių, gaminių ir patirčių, įvaizdį“, – pabrėžia Varėnos turizmo ir verslumo centro „Korys“ vadovė R. Kedytė.

Ji teigia, kad vietine produkcija laikomi Varėnos rajone ar Dzūkijos regione užauginti ir pagaminti produktai. Svarbiausia, kad jie būtų natūralūs. Turgelyje galima rasti vietos gamintojų delikatesų – prancūzų tradicija pagaminto sūrio, medaus su avietėmis, žolelių arbatų, prieskonių, šalto spaudimo aliejų iš įvairių sėklų.

Savo produkciją čia pristato sūrinė „Varinis puodas“, „Žolynų asorti“, „Jogų ūkis“ ir kiti krašto augintojai bei gamintojai.

Dvarčių kaime ūkininkaujantys Daiva ir Gediminas Baubliai puoselėja ekologinį sėklų ūkį, augina prieskoninius ir arbatoms tinkamus augalus. Daivos krepšiuose – kvapnios šiųmečių žolynų arbatos, įvairūs prieskoniai, šaltalankių sultys, linų sėmenų bei kiti šalto spaudimo aliejai. Ūkyje auginamos mėtos, šalavijai, levandos, medetkos, kraujažolės, pelynai, sukatžolės, itališki šlamučiai ir daugybė kitų augalų.

Šeima taip pat ruošia speltų, miltus, o ekologiniame ūkyje augina avižas, grikius, pašarinius žirnius, lubinus, speltų kviečius, aliejinius ridikus ir linus.

Kabelių kaime veikianti sūrinė „Varinis puodas“ – dar viena ypatinga Dzūkijos istorija. Giedrius Tėvelis į Kabelius iš Vilniaus persikėlė prieš daugiau nei dešimtmetį. Iš miesto jį išginė noras mokytis sūrininkystės. Šiandien „Varinio puodo“ sūriai žinomi visoje Lietuvoje, o tėvo patirtį sūrinėje perima sūnus Lukas. Sūrinės pasididžiavimas – „Viržinis“, kuriam skonį suteikia Dzūkijos pievose besiganančių karvių pienas.

Giedrius neslepia, kad už romantiško sūrininko gyvenimo vaizdo slypi kasdienis sunkus ir poilsio dienų nepripažįstantis darbas. Karves reikia prižiūrėti, melžti, pieną iš karto naudoti, sūrius brandinti, o paskui dar ir pristatyti pirkėjams.

Būtent todėl vietos turgeliai gamintojams tampa ne tik prekybos vieta, bet ir galimybe sutrumpinti kelią tarp produkto kūrėjo ir valgytojo.

Mažiems ūkiams vienu metu užauginti, pagaminti, supakuoti, pristatyti ir dar parduoti savo produkciją nėra paprasta. Pasak G. Tėvelio, gamintojas dažnai susiduria su savotišku uždaru ratu: prekiauti reikia ten, kur yra pirkėjų, tačiau žmonės neatvyksta ten, kur nėra nuolatinių prekiautojų. Važiuoti į tolesnį turgelį smulkiam ūkiui neretai reiškia prarasti beveik visą darbo dieną. O kai reikia prižiūrėti gyvulius ar gamybą, vienam žmogui išvykus, jo darbai tenka kitam.

Todėl prie „Korio“ kuriamas turgelis yra ir trumposios maisto tiekimo grandinės pavyzdys. Gamintojams suteikiama vieta, stalai ir galimybė prekiauti be didelių papildomų investicijų į infrastruktūrą. Pirkėjai irgi laimi – produktą gali įsigyti tiesiai iš žmogaus, kuris jį užaugino, surinko ar pagamino.

Turgelyje savo produkciją pristatantis „Jogų ūkis“ įsikūręs ūkio šeimininkės Jurgitos Pladės- Nekrošienės senelių sodyboje Karpiškių kaime, netoli Valkininkų.

Dar prieš apsigyvendama kaime pora domėjosi joga, meditacija, sąmoningumo praktikomis, rengė stovyklas. Persikėlę į Dzūkijos miškų apsuptą sodybą, pradėjo auginti avietes, prižiūrėti bites, auginti šitakių grybus, daržoves ir vaismedžius.

Šis ūkis nėra orientuotas į didelį derlių ar masinę gamybą. Daug svarbesnis jame santykis su žeme ir gamtos ritmu.

Vietos gamintojai pripažįsta, kad turgelių tradicijai susiformuoti reikia laiko. Didžiuosiuose miestuose pirkėjai jau įpratę ieškoti mažų ūkių produkcijos, tačiau rajonuose išskirtiniai, netradiciniai produktai dar tik atranda savo vietą.

Ne kiekvienas pirkėjas iš karto renkasi brangesnį, mažame ūkyje pagamintą sūrį, natūralų šalto spaudimo aliejų ar rankomis surinktų žolynų arbatą. Todėl svarbu ne tik prekyba, bet ir pasakojimas – paaiškinimas, kuo ypatingas produktas, kaip jis buvo sukurtas ir kodėl jo kaina negali būti tokia pati kaip masinės gamybos prekės.

„Tradiciją reikia kurti, tačiau jos nesukursi per savaitę. Ar ji prigis, galiausiai diktuos rinka“, – sako G. Tėvelis. Vis dėlto turgelio kūrėjai tiki, kad Senojoje Varėnoje esama potencialo: pro šalį keliauja žmonės iš Vilniaus, Alytaus ir Druskininkų, o ir pats „Korys“ tampa vieta, kur galima sustoti, gauti turistinės informacijos, pailsėti ir atrasti, kuo gyvena Dzūkijos kaimai.