Antropologė dr. Aušra Teleišė: „Šiandien miestai ieško naujų būdų pasakoti apie save“

Vaikštant po miestą galima išgirsti ir pajausti miesto kasdienybę ir istoriją – kiekviena šaligatvio trinkelė ar ant namo kabantis saulės išgairintas ženklas byloja tai, kas kūrė ir kuria miestą. Rugsėjo 12–13 dienomis Alytuje pirmą kartą vyks atviros architektūros savaitgalis „Pastatai kalba. Alytus“, kviečiantis iš naujo atrasti miestą per architektūrą, istorijas ir žmones.

Kalbamės su miesto antropologe Vilnius Tech dėstytoja, LMT finansuojamo projekto „Prisimenant (de)industrializaciją: moralinės emocijos posocialistinės transformacijos atmintyje Lietuvoje ir Lenkijoje (MEPOST)“ tyrėja dr. Aušra Teleiše, apie tai, kaip skaityti miestą, kodėl pramonė ir gamta Alytuje nėra priešybės, o viena kitą papildančios tapatybės dalys, kaip miestą formuoja kolektyvinė atmintis ir emocijos bei kokias istorijas gali papasakoti iš pirmo žvilgsnio visai kasdieniškos miesto erdvės.

Anot antropologės, sąmoningas pasivaikščiojimas gali tapti labai vertingu būdu pažinti miestą, kuris leidžia pastebėti ne tik architektūrą, bet ir tai, kaip miestas augo, keitėsi bei kas formuoja jo gyvenimą šiandien.

„Jeigu judame per skirtingas miesto vietas ir stengiamės jas pažinti, labai aiškiai matyti, kad Alytus išgyveno kelis skirtingus raidos etapus. Vaikščiodami po senąją miesto dalį – miesto parką, kurortinę teritoriją, Dailidės ežerėlius – galime pajusti kurortinio miesto istoriją, gamtos artumą ir žaliąją Alytaus tapatybę“, – nurodo A. Teleišė.

Tačiau vos kylant Naująja gatve miesto pasakojimas keičiasi. Individualius namus keičia daugiabučių kvartalai, didesni prekybos centrai, o juos – šiaurinis pramonės rajonas.

Pasak antropologės, Baltosios rožės tiltas leidžia lengvai pamatyti visą miesto virsmo istoriją:

„Dabar, atsiradus pėsčiųjų tiltui, nuo Piliakalnio galima nueiti beveik visą šį kelią ir pamatyti miesto istoriją nuo pradžių iki pabaigos. Iš pradžių nuo tilto atsiveria žalioji miesto dalis – miškai, ežerėliai, Nemunas. Toliau – gyvenamieji rajonai, kuriuose taip pat netrūksta parkų ir želdynų. Galiausiai pamatomas didelis pramonės rajonas, tapęs sovietinės industrializacijos simboliu ir primenantis laikotarpį, kai dėl sparčios pramonės plėtros augo ir pats miestas“, – sako ji.

Alytaus istorijoje gamta ir pramonė dažnai atrodo kaip du skirtingi pasauliai. Vis dėlto A. Teleišė ragina jų nesupriešinti. Jos teigimu, būtent šių skirtingų miesto sluoksnių dermė ir kuria savitą Alytaus charakterį.

Urbanistiškai žvelgiant, žaliosios miesto erdvės ir pramonės teritorijos buvo planuojamos kaip atskiros funkcinės zonos. Sovietmečiu šalia istorinės miesto dalies buvo projektuojamas naujasis Alytus – su nauju centru, visuomeniniais pastatais ir sparčiai augančiu pramonės rajonu. Todėl iki šiol juntama tam tikra įtampa tarp dviejų miesto centrų ir dviejų skirtingų miesto raidos vizijų.

Vis dėlto gyventojų akyse miesto tapatybė nėra tokia aiškiai padalinta. Vieniems Alytus pirmiausia yra žalias miestas, kuriame svarbiausios Nemuno pakrantės, Dailidės ežerėliai ir parkai. Kitiems – tai pramonės miestas, o jame gyvena daugybė žmonių, kuriems pramonė – pagrindinė darbo vieta ir pragyvenimo šaltinis. Treti nedaro skirties ir mato miestą kaip žalią ir pramoninį. Antropologės teigimu, šias dvi miesto tapatybės kryptis ypač išryškino 2019 metų padangų perdirbimo gamyklos gaisras. Po jo miesto gyventojai dar garsiau pradėta svarstyti, kokios pramonės Alytui reikia ir kaip suderinti ekonominę plėtrą su gyvenimo kokybe bei švaria aplinka.

„Tokie įvykiai parodo tai, kas kasdienybėje dažnai lieka nepastebėta – mieste vis dar egzistuoja įtampa tarp pramonės ir gamtos. Vieniems pramonė yra darbo vietos ir ekonominė gerovė, kitiems – potenciali grėsmė aplinkai“, – sako A. Teleišė.

Pasak A. Teleišės, Alytus kurdamas dabartinio miesto viziją stipriai remiasi žalio, jaukaus ir gamtai artimo miesto įvaizdžiu. Kita vertus, jo istorijoje svarbią vietą užima sovietmečio industrializacija, kuri pakeitė ne tik miesto struktūrą, bet ir kasdienį žmonių gyvenimą.

„Alytus iš kitų miestų išsiskiria tuo, kad savo tapatybę labai stipriai grindžia kurortinio, žalio miesto naratyvu. Tačiau kartu tai yra ir miestas, kurį labai stipriai paveikė pramonės plėtra“, – pastebi antropologė.

Jos teigimu, panaši situacija būdinga daugeliui Lietuvos miestų, kurie XX amžiuje sparčiai augo dėl pramonės. Šiandien jie ieško naujų būdų pasakoti apie save – neatsisakydami praeities, bet kartu kurdami naują miesto veidą.

„Šiuos miestus sunku vadinti visiškai postindustriniais. Pramonė jiems vis dar svarbi – ji siejama su darbo vietomis, ekonominiu stabilumu ir miesto istorija. Todėl dažnai matome bandymą suderinti pramoninę praeitį su nauja miesto tapatybe. Tai savitas lietuviškas postindustrinio miesto modelis“, – sako A. Teleišė.

Anot jos, šiandien miestams svarbu išmokti pasakoti skirtingus istorijos etapus jų nepriešinant. Būtent skirtingų laikotarpių sugretinimas gali padėti geriau suprasti, kodėl miestas yra toks, koks yra.

Kalbėdama apie alytiškių tapatybę, A. Teleišė pastebi, kad ją apibrėžti nėra paprasta. Žmonių santykis su miestu yra labai asmeniškas, todėl vieno atsakymo, ką reiškia būti alytiškiu, greičiausiai nėra.

Vis dėlto vienas dalykas išryškėjo labai aiškiai – kalbėdami apie savo miestą žmonės dažniausiai pirmiausia prisimena gamtą. Paklausti, ką rekomenduotų pamatyti svečiams, alytiškiai dažniausiai mini Baltosios rožės tiltą, Dailidės ežerėlius, Nemuno pakrantes ir pėsčiųjų takus.

Tai leidžia manyti, kad žaliosios miesto erdvės šiandien yra viena svarbiausių Alytaus tapatybės dalių. Gamta tampa ne tik miesto puošmena, bet ir būdu, kuriuo gyventojai apibrėžia savo santykį su vieta.

Tačiau, pasak antropologės, svarbu nepamiršti ir kitų miesto istorijos sluoksnių. Didžiosios Alytaus gamyklos – Medvilnės kombinatas, Šaldytuvų gamykla, Eksperimentinis namų statybos kombinatas – buvo ne tik pramonės objektai. Tai buvo vietos, aplink kurias kūrėsi žmonių gyvenimai, bendruomenės ir miesto kasdienybė.

„Dalis šios istorijos vis dar lieka tarsi paraštėse. Apie sovietinę pramoninę praeitį kalbėti nėra paprasta, nes ji susijusi su sudėtingu istoriniu laikotarpiu. Tačiau kartu tai yra labai svarbi miesto dalis, kurios negalima ignoruoti“, – teigia A. Teleišė.

Jos manymu, miesto tapatybė tampa autentiška tuomet, kai joje atsiranda vietos visiems laikotarpiams – ne tik tiems, kuriais norime didžiuotis, bet ir tiems, kurie kelia daugiau klausimų.

Miesto tapatybę formuoja ne tik pastatai, gatvės ar urbanistiniai sprendimai. Ne mažiau svarbios yra žmonių emocijos – tai, ką jie prisimena, kuo didžiuojasi ir ką pasirenka papasakoti kitiems.

Pasak A. Teleišės, kalbant apie oficialų miesto įvaizdį dažniausiai išryškėja pasididžiavimo emocija. Ji atsispindi turizmo leidiniuose, miesto komunikacijoje, renginiuose ir pasakojimuose apie vietas, kurias norima parodyti svečiams.

Tačiau šalia pasididžiavimo egzistuoja ir kita emocija – sumišimas, pasireiškiantis per nutylėjimą. Ji dažnai susijusi su sudėtingesniais miesto istorijos epizodais, pavyzdžiui, sovietmečio pramoniniu paveldu.

„Vis dar nėra aišku, kaip apie šį paveldą kalbėti: ar juo didžiuotis, ar vertinti kritiškai. Tačiau tai yra miesto istorijos dalis. Kai į ją žvelgiame kompleksiškai, galime geriau suprasti ir patį miestą“, – sako antropologė.

Jos teigimu, miestai nėra kuriami vien architektų ar planuotojų sprendimais. Juos kuria ir žmonių prisiminimai, kasdieniai įpročiai bei emocinis ryšys su vieta.

Kalbėdama apie Alytaus ateitį, A. Teleišė išskiria vieną svarbiausių iššūkių – demografinius pokyčius ir klausimą, kaip miestui išlikti patraukliam žmonėms, kurie čia nori gyventi, kurti ir auginti savo šeimas.

Pasak antropologės, nors pastaraisiais metais galima pastebėti tam tikrų teigiamų ženklų, gyventojų mažėjimo tema vis dar stipriai veikia tai, kaip patys alytiškiai mato savo miestą. Miesto gyventojai dažnai kalba apie jaunimo išvykimą, visuomenės senėjimą ir mažėjančią darbo vietų įvairovę.

„Didžiausias iššūkis yra ne tik gyventojų skaičiaus mažėjimas, bet ir klausimas, kaip sukurti sąlygas žmonėms čia matyti savo ateitį. Miestas turi būti vieta, kurioje norisi ne tik gyventi šiandien, bet ir planuoti savo rytojų“, – teigia A. Teleišė.

Jos manymu, svarbu nepamiršti ir Alytaus privalumų. Miesto geografinė padėtis, artumas dviem didžiausiems Lietuvos miestams, gamtinė aplinka ir gyvenimo kokybė suteikia jam išskirtinių galimybių.

„Dauguma mano kalbintų žmonių Alytų apibūdino kaip labai patogų miestą gyventi. Jie pabrėžė, kad kasdieniam gyvenimui čia iš esmės nieko netrūksta. Todėl kyla įdomus klausimas – jei gyvenimo kokybė vertinama gerai, kodėl vis dar išlieka mažėjančio miesto jausmas?“ – svarsto antropologė.

Anot jos, ateities Alytui svarbus ne tik infrastruktūros ar ekonomikos vystymas, bet ir dialogas tarp miesto bei jo gyventojų. Miesto gyvenimas nėra sukuriamas vien strateginiuose dokumentuose – jis gimsta iš žmonių santykio su vieta.

A. Teleišės žvilgsniu Alytus – miestas, kurį verta pažinti ne tik per žinomus objektus, bet ir per mažiau pastebimus ženklus: gatvių struktūrą, pastatų paskirtį, žmonių prisiminimus ir emocijas.

„Kaip žmogui, Alytus man yra labai jaukus miestas. Man patinka jo ramus gyvenimo tempas, artumas gamtai ir jausmas, kad čia laikas teka šiek tiek lėčiau“, – sako ji.

Tačiau tyrėjos akimis Alytus vis dar ieško būdo, kaip kurti miestą, jo gyvenimą ir ateitį.