Maištas prieš sovietinį pilkumą Alytuje: kaip gimė išskirtinė Šv. Benedikto gimnazija

Prieš 30 metų Alytuje duris atvėrė Alytaus šv. Benedikto gimnazija, kurią projektavo Kauno architektų įmonė „Miestprojektas“ ir architektai Jūratė ir Vygintas Merkevičiai. Ši mokykla buvo kitokia – ne tik tuo, kad ji pradėta projektuoti Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bet ir savo išraiškingomis formomis bei spalvomis.

Rugsėjo 12–13 dienomis Alytuje pirmą kartą vyks atviros architektūros savaitgalis „Pastataikalba. Alytus“, kviečiantis iš naujo atrasti miestą per architektūrą, istorijas ir žmones. Vienas iš pastatų, kurį kvies pažinti – Alytaus šv. Benedikto gimnazija.

Pasak architektės Jūratės Merkevičienės, Alytų galima skaityti kaip miestą, kurio struktūrą stipriai formuoja gamtiniai ir urbanistiniai elementai – Nemunas, tiltai, parkai, pagrindinės gatvės ir gyvenamieji rajonai. Tačiau miesto veidą kuria ne vien infrastruktūra ar gamta. Tam tikrais laikotarpiais iškilę architektūros objektai tampa svarbiais miesto atminties ženklais, o kai kurie jų – ir konkrečios epochos liudininkais.

Architektė, prisimindama Alytų XX a. pabaigoje, išskiria tuo metu jai didžiausią įspūdį sukūrusius statinius ir erdves – sporto rūmus, metalinių skulptūrų parką, kurį įrengė Alytaus dailininkas Albertas Stankevičius. Šiandien, jos manymu, vienas svarbiausių naujesnės miesto architektūros akcentų yra nacionalinės premijos laureato Sauliaus Juškio suprojektuotas kompleksas – savivaldybės pastatas, teatras ir aikštė.

Vis dėlto, J. Merkevičienei geriausia pažįstama šv. Benedikto mokykla – pastatas, gimęs sudėtingu Lietuvos politinių ir socialinių permainų laikotarpiu ir savo architektūra pasiūlęs visiškai kitokį mokyklos modelį.

J. Merkevičienė šv. Benedikto gimnaziją pradėjo projektuoti jau laisvoje Lietuvoje. Visgi, architektė sako, kad šis įvykis architektūroje netapo visą keičiančiu lūžiu:

„Mes visi projektavome taip, kaip galėjome geriausiai“, – sako ji.

Pasak jos, architektai net ir sovietmečiu nebuvo linkę projektuoti taip, kaip nurodė iš „aukščiau“. Tai liudija ir nemažai to laikotarpio pastatų – Eugenijaus Miliūno suprojektuota Žilinsko galerija ar Šilainių centras. Nors jie atsirado sovietmečiu, jų architektūrinės idėjos neprarado aktualumo vien dėl pasikeitusios politinės santvarkos.

Nors per tris nepriklausomybės dešimtmečius visuomenė neabejotinai tapo labiau išsilavinusi, tačiau, pasak architektės, tinkamai vertinti architektūros dar neišmoko.

„Didžioji dauguma žmonių sprendžia pagal principą: gražu arba negražu. Kai, pavyzdžiui, pastatė Eugenijaus Miliūno suprojektuotą „Marijos radijo“ pastatą Kauno senamiestyje – visiškai modernų pastatą – iki šiol dėl jo vyksta diskusijos ir konfliktai, nes žmonės mano, kad jeigu yra senamiestis, tai nauji pastatai turi būti pseudoistoriniai. Nebūtinai“, – sako architektė.

Šv. Benedikto mokyklos istorija – kitokia. Mokykla buvo projektuojama tuo metu, kai Lietuvoje keitėsi politinė santvarka. Pasak architektės, tuo laikotarpiu derinančios ir kontroliuojančios institucijos buvo lankstesnės, todėl atsirado galimybė įgyvendinti neįprastą, decentralizuotą mokyklos modelį.

Tai, kaip atrodys mokykla, nulėmė vietos reljefas. Esama medžių alėja, lengvas nuolydis ir toliau krintantis reljefas natūraliai suformavo pastato struktūrą. Į pagrindinę miesto arteriją mokykla tarsi užsidaro – tampa apsaugine siena, o kitoje pusėje atsiveria į gyvenamąjį rajoną.

„Konkrečią idėją suformavo pati teritorija. Ta lenkta linija atliepia esamą medžių alėją. Ir aš, kai projektavau, negalvojau, kad čia bus lyg laivas ar peilis, ar kažkas panašaus. Tiesiog natūraliai gavosi“, – pasakoja architektė.

Mokykla jau nuo pirmųjų eskizų buvo išskirtinė – ilgi koridoriai, kurie atstoja gatves, atskiri blokai, kurie tampa „nameliais“, atviras amfiteatras, baseinas, sporto salė, koplyčia. Mokykla mokiniams turėjo tapti atskiru miesteliu.

Architektė pati mokėsi mokykloje, kuri kaip ir daugelis to meto mokyklų, buvo gana tipiška, bespalvė ir atsikartojanti.

„Norėjosi padaryti mokyklą, kuri nebūtų tokia kaip visos kitos“, – prisimena J. Merkevičienė.

Viena iš svarbiausių architektūrinių idėjų buvo sukurti mokiniams saugumo jausmą.

Vaikas, ateidamas į naują mokyklą, patenka į didelę ir nepažįstamą sistemą. Todėl kiekviena klasė turėjo savo „namelį“ – lokalizuotą erdvę su laiptais, rekreacinėmis zonomis, rūbinėmis, tualetais ir spalviniais orientyrais. Kiekvienas „namelis“ turi savo spalvą – raudoną, geltoną, žalią ir mėlyną. Spalvos atliko ne tik estetinę funkciją. Spalvos turėjo padėti mokiniams geriau orientuotis mokyklos erdvėse.

„Tos spalvos jau buvo kaip toks revoliucingas pareiškimas prieš tą bespalvę sovietinę mokyklą“, – sako architektė.

Mokyklos statybos užtruko ne vienerius metus. Finansavimo galimybės ribojo tempą, todėl mokykla buvo statoma etapais. Taip pat keitėsi ir mokyklos paskirtis – iš pradžių mokykla turėjo būti skirta tik pradiniam išsilavinimui, tačiau mokymosi erdvės poreikis išaugo ir mokyklą teko plėsti. Vis dėlto architektė šį laikotarpį prisimena šviesiai ir šypsodamasi sako, kad nors teko susidurti su sunkumais, galėjo juos visus įveikti su savivaldos ir mokyklos vadovybės pagalba.

Geriau pažinti šį pastatą galėsite jau rugsėjo 12–13 dienomis vyksiančio renginio„Pastatai kalba. Alytus“ metu. Visos renginio metu vykstančios ekskursijos – nemokamos iratviros visiems.

Projektą „Pastatai kalba. Alytus“ įgyvendina VšĮ „Architektūra ir žmonės“. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Alytaus miesto savivaldybė. Partneris – Alytaus turizmo informacijos centras.