Į Alytaus teatro premjerą „Hero ir Zero“ ketina atvykti ir pjesės autorius iš Velso

Rugsėjo 11 dieną Alytaus miesto teatras kviečia žiūrovus į pirmą naujo, 26-ojo, sezono premjerą – „Hero ir Zero“ pagal dramaturgo Steve Jones siurrealistinę komišką pjesę. Spektaklio režisierius – naujasis teatro meno vadovas Petras Lisauskas. Lietuvoje ligi šiol šio britų dramaturgo kūryba nebuvo žinoma. Ta proga S. Jones paprašėme atsakyti į kelis klausimus.

- Nesu susipažinęs su Lietuvos teatru ar pačia šalimi. Labai nekantrauju ne tik pamatyti, kaip pjesė bus adaptuota lietuviškai kultūrai ir kalbai, bet ir atvykti į jūsų šalį rugsėjį arba spalį.

- Gimiau nedideliame universitetiniame Bangoro mieste, Šiaurės Velse. Mano paauglystė daugiausia prabėgo Anglesis saloje (ji yra prie šiaurės vakarinio Velso iškyšulio). Žinoma, augdamas tokioje aplinkoje, patyriau kultūrinį poveikį. Velso literatūra – itin turtinga. Pamenu, per anglų kalbos pamokas labai žavėjausi Velso poetu Ronald Stuart Thomas. Jo eilėraštis „Kalnų ūkininkas kalba“ buvo apie sunkų ir liūdną ūkininkų gyvenimą Velse.

Nors traukė poezija, bet įstojau į chemijos studijas universitete. Rašiau poeziją, bet daugiausia tik sau.Šiuo metu baigiu rašyti knygą, kurią išleis leidykla „Seven Stories Press” 2016 metų vasarą Niujorke. Tai pasakojimas apie vieną Los Andželo gaujos narį, kuris yra nuostabus menininkas. Jis vos išvengia mirties, patiria sveikatos problemas, priklausomybes ir artimųjų netektis…

- Praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pradžioje gyvenau Liverpulyje. Vieną vakarą, žiūrėdamas televizorių, „bėginėjau“ per kanalus ir tuometinė mano mergina sušuko: „O, palauk! Harold Pinter. Man patinka jo kūryba!“ Aš šio autoriaus nežinojau iki tol. Rodė televizijos filmą „Kvailas padavėjas“. Mane sužavėjo jo kuriamas keistas pasaulis, vaidino tik du aktoriai, dialogai buvo persunkti juodu, sardonišku humoru ir turtingomis potekstėmis, – tai man labai patiko.

Didelę įtaką padarė televizijos filmai – Steven Berkoff „Rytai“ ir H. Pinter „Sargas“. Gal ironiška, bet į teatro pasaulį mane įtraukė televizijos, o ne scenos veikalai. Mano pirmoji pjesė gimė po dešimtmečio „Čarli, neplauk”. Jai padarė įtaką ne tik Pinter, bet ir kito žinomo absurdisto Samuel Beckett kūryba.

- Pjesę parašiau 2007-aisiais. Pirmą kartą ji režisuota 2008 metais Drachengasse teatre Vienoje, Austrijoje. Pjesėje yra daug asmeninių potyrių ir atsiminimų. Pjesės rašymo metu idėja buvo plėtojama kartu su aktorėmis Eva Maria Neubauer ir Vanessa Payer Kumar, kurios atliko Hero ir Zero vaidmenis pirmajame spektaklyje.

Yra toks budistų pasakymas „beždžionės mąstymas“. Tai mūsų niekada nesustojančių, pastoviai verdančių minčių metafora. Indijoje, Kinijoje, Japonijoje yra išplėtotos praktikos, kaip nuraminti „beždžionės mąstymą“. Jogos mokytojas Patandžali daugiau nei prieš 2000 metų apibūdino jogą kaip „Yoga Chitta Vritti Nirodha“. Sanskrite Vritti yra kilęs iš vṛt (reiškia „pasukti“). „Beždžionės mąstymas“ – nesibaigiantis procesas. Tai tarsi karuselė, sūkurys. Mokytojas jogą apibūdina kaip galinčią sulėtinti ir net sustabdyti tą minčių karuselę, atrasti savo tikrąją prigimtį.

Bet „beždžionės mąstymas“ lengvai nepasiduoda. Jis mėto kabliukus, ant kurių pakimbi to net nesuvokdamas. Ir vėl atsiduri „beprotiškame minčių traukinyje“.Šios pjesės idėja gimė, kai kurį laiką buvau vienišas. Tada ir pradėjau stebėti savo minčių posūkius. Pamaniau, kad tai gali būti gera medžiaga komedijai – žmogus grumiasi su dviem kitais „personažais“, kurie yra jo paties kūriniai. Vienas „personažas“ reprezentuoja ateitį, kitas – praeitį, veiksmą ir emocijas. Herojus ieško, kaip jam atrasti savo tikrąją prigimtį, vidinį džiaugsmą, ramybę, dvasinę pusiausvyrą.