Šv. Liudviko parapijos klebonas Marius Talutis: „Šios dienos mums yra atminties ir išminties mokykla“

Mes šiuo metu esame įtakojami trijų gyvenimo būdo kultūrų – agrarinės (kaimo), pramoninės (miesto) ir skaitmeninės (virtuali, debesys). Tad ir laidojimo papročiai kinta – nuo palaidojimo kape mažose kaimo kapinaitėse iki miesto daugiabučius primenančių kolumbariumų, ir galiausiai išbarstymas jūroje, o ateityje greičiausiai bus ir išbarstymas kosmose“, – sako Alytaus Šv. Liudviko parapijos klebonas kunigas teol. mgr. Marius Talutis.

Visų Šventųjų ir Vėlinių šventės tarp savęs yra labai panašios, lygiai kaip ir Vasario 16-oji su Kovo 11-ąja. Tačiau mes, išmanydami Lietuvos istoriją, jos vingius ir kovas, žinome, kad nors tai ir panašios šventės, tačiau ir labai skirtingos.

Visų Šventųjų šventės esmė – šventumas, išganymo džiaugsmas, gyvenimas pagal Kristaus Evangeliją ir pomirtinė laimės būsena. Ši šventė yra priminimas mūsų didžiojo gyvenimo tikslo ir pašaukimo – gyventi pagal Kristaus mokslą, stengtis būti šventais ir šių dienų pasaulyje. Tą dieną bažnyčia pagerbia visus šventuosius, kurie jau yra Danguje, ne tik tuos paskelbtuosius, bet ir tuos, kurie nėra oficialiai pripažinti šventaisiais, tačiau jie tikrai yra su Kristumi Rojuje.

Ta proga verta prisiminti mūsų Alytaus miesto šventuosius, kurių gyvenimuose atsispindėjo Kristus ir aukos dvasia ir kurie mūsų miesto istorijoje paliko šviesos pėdsakus. Pavyzdžiui, Alytaus Šv. Liudviko bažnyčios kunigus kankinius kleboną Konstantiną Paulavičių ir vikarą Vincentą Mazurkevičių, kurie 1941 metais birželio 24 dieną abu be kaltės buvo nacių fašistų sušaudyti karo keršto akcijos metu po šv. Mišių bažnyčios šventoriuje. Jie paliudijo Kristų – Gerąjį Ganytoją, kuris nepalieka savo kaimenės. Juk jie galėjo irgi slėptis, pabėgti, apleisti savo žmones, tačiau jie rizikavo savo gyvybėmis, laikė šv. Mišias vos keliems atėjusiems į bažnyčią, netgi slėpė žmogų nuo mirties, dėl ko patys gavo mirties bausmę. Per kankinystę jie tapo ypatingu tarnaujančios ir ištikimos iki mirties meilės paveikslu.

Visai neseniai Italijoje lygiai tokios pačios situacijos kankiniai kunigai buvo paskelbti palaimintaisiais kankiniais. Mes irgi galime pasvajoti apie tai, nes turime teisę pradėti šių tikėjimo ir pašaukimo pareigos kankinių beatifikacijos bylą, prieš tai dar reiktų jų kūnus ekshumuoti, tinkamai ir pagarbiai kaip kankinius ir didvyrius juos perlaidoti Šv. Liudviko bažnyčios kriptoje rūsyje.

Dar vienas Alytaus šventasis – Stasys Bendaravičius (1919–2014), gyvenęs netoli Šv. Angelų Sargų bažnyčios, palaidotas Daugų g. kapinėse. Jis tremtinys, kasdieninis bažnyčios lankytojas, nepaprastai didelio pamaldumo, pasiaukojimo žmogus. Jo rankomis pasiūta šimtai kunigų sutanų, bet pasiūtų kartu su malda. Jis siūdavo sutaną ir melsdavosi už tą klieriką, kunigą.

Nepaprastai taurios, kilnios, nuolankios sielos žmogus, padaręs daug gerų pasiaukojančios meilės darbų, o gyvenęs nepaprastai kukliai, tyliai, nepastebimai, bet jo širdis tikrai liepsnojo didele meilės liepsna.

Vėlinių šventė yra maldos už mirusiuosius diena, tada dėmesys sutelktas į skaistyklą, savotišką Dangaus prieškambarį, kur vyksta žmogaus apsivalymas nuo padarytų nuodėmių ir kur mes galime padėti sieloms savo maldomis, visuotiniais atlaidais ar gerais darbais. Tada šaukiamės gailestingosios Jėzaus Meilės panaikinti visas kaltes mūsų mirusiems artimiesiems.

Abiejų šių švenčių prasmė yra tikėjimas į nemirtingumą ir viltis šiame gyvenime ir po mirties patirti laimę ir ramybę būnant su Dievu.

Tikinčiajam katalikui per šias šventes reikia dalyvauti šv. Mišiose, priimti šventąją Komuniją, aplankyti kapus, jei reikalinga – atlikti Išpažintį. Lietuvoje yra paprotys švęsti ne tik Vėlines, bet visą Vėlinių oktavą, visą savaitę kasdien bažnyčiose yra laikomos šv. Mišios už mirusiuosius, giedamos gražios giesmės. Taip pat šiomis dienomis yra rengiamos gedulinės procesijos kapinėse, kur meldžiasi už mirusius kunigus, tėvus, šeimos narius ir visus mirusiuosius.

Procesijos metu giedama senovinė giesmė „Rūsčią dieną amžiai lemia“, tai ypatingo grožio ir prasmės giesmė, pagal jos žodžius ir melodijas žymiausi pasaulio kompozitoriai yra sukūrę didingus kūrinius.

Šiomis dienomis verta permąstyti savo gyvenimą, prisiminti daugybę žmonių, kuriuos esame susitikę ir kurie jau yra kitame gyvenimo upės krante. Šios dienos mums yra atminties ir išminties mokykla.

Pusiausvyrą kapų reikaluose, kaip ir visur kitur gyvenime, mums padeda atrasti tikėjimas į Dievą, kuris neleidžia mums paskęsti žemės išoriniuose rūpesčiuose, bet vis kreipia mūsų žvilgsnius į tolimąjį horizontą, į amžinybę, į galutinę prasmę. Tikėjimas tarsi subalansuoja pusiausvyrą, harmoniją tarp vidinių ir išorinių sričių, tarp to, kas laikina ir kas amžina. Tikinčiajam žmogui savaime aišku, kad mirusiajam labiau reikia ne materialinių atminimo daiktų, ne didingų paminklų ar jūros žvakučių, o dvasinių – maldos, šv. Mišių aukos ir gerųjų artimo meilės darbų. Taip pat reikia ugdyti jauną žmogų, jog svarbu ne tai, ką tu ant kapo padėsi, o ką tu žinai apie tą žmogų, kuris yra tavo artimasis. Galima močiutės kapą papuošti žvakutėmis, gėlytėmis, bet ir toliau nežinoti jos, pavyzdžiui, mergautinės pavardės, iš kur ji kilusi, kuo ji dirbo ir pan.

Mūsų kapų vaizdas keičiasi jau kelis dešimtmečius. Mūsų protėviai statė medinius aukštus kryžius, nes akmuo ir cementas buvo per brangu. Senovėje žmonės tiek neinvestavo į kapines, kiek dabar. Tarybiniais laikais atsirado paprotys statyti didelius akmeninius paminklus. Dabar paminklai mažesni, atsirado praktinis, patogus dengimas plokštėmis. Kapinės dabar darosi vis labiau panašios į tvarkingą miestą, su sklypais, vandentiekiu ir šaligatviais, kvartalais. Man asmeniškai gaila senoviškų lietuviškų kapinių: kalnelis, dideli seni medžiai ir mediniai kryžiai, vienas kitas akmens paminklas ir ten gyvenanti paslaptis.

Katalikų tikėjimo išpažinime (Credo) mes paminime ir tikime šventųjų bendravimą, tai yra tam tikrą ryšį, komunikaciją, bendravimą su tais, kurie jau yra peržengę šio laiko ir erdvės slenkstį. Ši tikėjimo tiesa įgyvendinama per asmeninę bei bendruomeninę maldą bei labai konkrečiai patiriamą pagalbą per šventųjų užtarimą. Tad tikinčiajam negalint aplankyti kapų, tinka malda bažnyčioje, namuose. Tikėjimo šviesoje tiltai tarp gyvųjų ir mirusiųjų nėra sugriauti.

Per Visų Šventųjų ir Vėlinių šventes, per 3 dienas, mes su vargonininku ir patarnautojais aplankome 21 kapines Alytaus Šv. Liudviko ir Nemunaičio parapijų teritorijoje, tai tikrai nemažas krūvis, bet jaučiu, kad tai prasminga ir reikalinga. Aplankome su malda ir giesme netgi tas kapines, kuriose jau netgi kapinių pėdsakų nebeliko – pavyzdžiui, Saulės gatvės kapines.

Kapinėse prisimenu tuos žmones, su kuriais teko bendrauti, susitikti arba kurių laidotuves kažkaip įsimeni, tarkim, kai tenka palydėti jauną žmogų ir pan. Kunigui, kurioje parapijoje dirbi, tenka prisijaukinti kapines, jos tampa tos pačios bažnyčios dalimi, tik kad jau ne pastatas, o kita erdvė, pripildyta žmonių gyvenimo istorijų.

Dažnai vaikštau po kapines, jas apeinu visais takeliais, būna kartais staigmenų – sustoji neplanuotai prie kapo pasimelsti, o už kelių valandų skambina artimieji ir už tą žmogų užsako šv. Mišias.

Mūsų kapuose pasigendu tam tikro mūsų asmenybių įamžinimo. Pavyzdžiui, Klevų gatvės kapinėse ilsisi policininkas ir kariškiai, kurie žuvo atlikdami pareigą, taip pat Alytaus miesto garbės piliečiai, laisvės kovų dalyviai arba nacių įvykdyto karo keršto akcijos nekaltos aukos. Tai mūsų didvyriai, herojai – jų kapus reiktų žinoti ateities kartoms, kažkokiu būdu paženklinti, išskirti, nes tai mūsų autoritetai.

Iš tiesų, kunigo tarnystė apima labai skirtingas žmogaus gyvenimo egzistencines patirtis nuo lopšio iki karsto. Visada sau primenu, kad kiekvienos laidotuvės yra vienintelės, nepakartojamos kaip ir žmogaus gyvenimas. Aišku, emocinis krūvis būna skirtingas, nes tenka kartais įžengti į tokias situacijas, kur abejingu išlikti negali, bet iš kitos pusės – kunigo tarnystė įneša tam tikros ramybės ir vilties. Vėlgi skirtingai išgyveni, kai tenka laidoti savo giminės, šeimos narius, bet visos šios patirtys yra neišvengiama gyvenimo mokykla. Iš kitos pusės, visi puikiai suvokiame, kad tik mirties dėka visa žmonija gali išlikti, nes tokiu būdu vyksta kartų kaita. Jei medis nenumestų lapų, jam tektų pačiam nuvysti. Tam tikra prasme mūsų mirtis tampa žmonijos išlikimo sąlyga. Bet vėlgi reikia pažvelgti, kiek gamtoje, žmoguje yra stebuklų, ir tada suvoki – kad žmogus kažkas daugiau negu tik kartų pasikeitimas.

Nežinau, ar pasakymas čia kažką galėtų padėti, tiesiog reiktų pabūti, ir dalį tuštumos bei skausmo, kurį žmogus nešiojasi, pasiimti sau, kad tik mažiau kitam būtų. Netektis, gedulas labai asmeninės žmogaus patirtys, kiekvienas jas skirtingai išgyvena, nes ir ryšys tarp žmonių labai skirtingas. Atsimenu, Kernavės parapijoje teko laidoti vyrą, sūnų šalia jo mamos, o pasirodo, jis, sūnus, gyveno Vilniuje ir autobusu daugybę metų kasdien po darbo atvažiuodavo prie mamos kapo pabūti ir vėl grįždavo į Vilnių, ir taip tęsėsi dešimtmečius. Taigi ir atsisveikinimas, paleidimas yra labai skirtinga, unikali patirtis. Vieniems ši žaizda užgyja greitai, kitiems netektis neduoda ramybės, niekaip negali paleisti.

Vėlgi išmintinga mokytis mirtį matyti visur, nes mirtis yra pabaiga, o pabaiga yra tam tikras ir tikslas, sotumas. Įsivaizduokite, kas būtų, jei būtų straipsnis, darbas, filmas ar paskaita be pabaigos... Taip ir gyvenimas. Baisu turbūt labiau ne dėl pačios mirties, o dėl neatliktų darbų, nepasakytų gerumo žodžių ir t. t.

Gedulo kelyje labai svarbūs yra vieni metai, nes per metus pereina visas švenčių, sezonų ratas, kai reikia išmokti gyventi kitaip. Kitokios šventės, kitokie namai, kitokie darbai, kitokie vakarai ir rytai. Vėlgi svarbu, kokia žmogaus situacija, viena, kai lieki vienas namie, kita, kai esi kažkuo užsiėmęs arba šalia yra kitų žmonių.

Romos Katalikų Bažnyčia apie žmogaus kūno kremavimą yra išleidusi keletą instrukcijų – 1963 metais, 2016 metais ir 2023 metais. Iš esmės jose teigiama, kad pats savaime kremavimas nepaneigia nei krikščioniškojo mokymo apie sielos nemirtingumą, nei mokymo apie kūno prisikėlimą. Tačiau Bažnyčia pirmumą visuomet teikia žmogaus kūno palaidojimui kape arba kriptoje, sarkofage. Neturėtų kremavimas tapti mados reikalu, tai turi būti labai apgalvotas, pasvertas sprendimas, nes po to kelio atgal nėra.

Mane asmeniškai baugina kremavimas, nes pelenuose nebelieka jokios informacijos apie žmogų. Kaulai, palaidoti į žemę, tam tikra prasme dar šimtus metų kalba, jie pasakoja apie žmogaus gyvenimą, nes šiandieninis mokslas iš kaulų gali pasakyti labai daug apie žmogų, ištirti jo DNR, atlikti kitus tyrimus, kaulai yra it knyga, kurią įmanoma skaityti, o štai pelenai jau nieko nekalba. Žmogaus kūnas yra it branduolinis kuras, nes jis išlieka radioaktyvus dar šimtus metus po panaudojimo, taip ir kaulai skleidžia, švyti, spinduliuoja informaciją apie žmogų šimtus, netgi tūkstančius metų. Be to, juk laimė yra prisiglausti prie Motinos Žemės, tapti jos vidinių turtų dalimi.

Čia turbūt reiktų išlaikyti irgi išmintingą vidurio liniją. Negalima kremuoti, jeigu žmogus gyvas prašė to nedaryti. Kaip ir negražu negerbti žmogaus valios, kuris prašė būti kremuojamas. Žinoma, pagarba žmogui lieka svarbiausia, kaip ir žmogaus norui būti kremuotam ar palaidotam su karstu.

Kartais šeimoje būna tokios situacijos, kai miršta jaunas žmogus, ir tada, pavyzdžiui, sutuoktinis ir vaikai nori kremuoti, o jei dar yra gyvi tėvai ir jie nenori kremavimo, reiktų atsižvelgti į tėvų nuomonę, nes būtent tėvai duoda mums kūną.

Esu girdėjęs nuomonę, kad artimiesiems yra lengvesnis atsisveikinimas, kai jau yra urna. Galbūt… Bet urna juk palieka daugiau tuštumos negu kūnas. Taip pat esu girdėjęs tam tikrų nuoskaudų, kad, atėjus prie kapo, kur palaidota urna, žmogus nejaučia artimojo buvimo. Ir tai įmanoma, nes pelenai yra nebylūs, o kaulai yra kūno dalis.

Krikščionys, tikėdami kūno iš numirusiųjų prisikėlimu, kapą laiko prisikėlimo laukimo vieta. Krikščionys ta mintimi ir lanko kapą, nes tiki susitikimo galimybe, bendravimo tęsiniu. Ta prasme krikščionys vietoje taško, pabaigos dar deda kablelį, laukdami tęsinio. Krikščionių tikėjime taip pat yra vengtinas nuasmeninimas, todėl nedera barstyti pelenų. Pavyzdžiui, išberia pelenus į Nemuną ir sako, va dabar mūsų senelis tapo Nemunėliu... Tai krikščioniui yra nepriimtina. Pelenai gali būti išberti, tačiau į duobę, į kapą.

Esu dalyvavęs vienose laidotuvėse, kur garbingo amžiaus senolė norėjo būti kremuota, bet savo vaikams prisakė, kad pelenai turi būtinai liestis su žeme. Pelenai buvo suberti į kapą, pažymėta jos poilsio vieta. Tai neprieštarauja krikščionių tikėjimui.

Kolumbariumų populiarėjimas yra laikinas reiškinys, sakykim, Honkonge arba Singapūre jau ir kolumbariumas yra praeitis, nes, stingant vietos, populiarėja pelenų išbarstymas į jūrą, o palaidojimas į žemę ten įmanoma tik keleriems metams. Mūsų laidojimo papročių keitimasis žymi tam tikrą epochos, gyvenimo būdo kaitą. Mes šiuo metu esame įtakojami trijų gyvenimo būdo kultūrų – agrarinės (kaimo), pramoninės (miesto) ir skaitmeninės (virtuali, debesys). Tad ir laidojimo papročiai kinta – nuo palaidojimo kape mažose kaimo kapinaitėse iki miesto daugiabučius primenančių kolumbariumų, ir galiausiai išbarstymas jūroje, o ateityje greičiausiai bus ir išbarstymas kosmose.

Bet kad ir kaip keistųsi gyvenimo būdas, Katalikų Bažnyčia pasisako aiškiai – pirmumas turi būti teikiamas palaidojimui kūno kape, ypač kai dar Lietuvoje turime tam sąlygas. Juk nėra būtinybės statyti akmeninį paminklą, tvarumo dėlei galima statyti kuklų medinį kryžių, kuris per kelis dešimtmečius sunyks ir toje vietoje galės laidotis kiti. Pavyzdžiui, islame draudžiamas palaikų kremavimas ir net tokiame Dubajuje, kur žemės trūksta, musulmonai laidojami į žemę, pagal islamo religiją. Mūsų religija griežtai nedraudžia kremavimo, tačiau labai rekomenduoja laidoti kūną.

Krikščionių tikėjimo didžioji dovana – amžinasis gyvenimas, kuris kaip žvaigždės danguje pranoksta mūsų suvokimo ribas. Savo artimą žmogų turėjęs čia žemėje kaip bendrakeleivį – dabar turi kaip draugą, užtarėją Danguje pas Dievą. Tu nepraradai žmogaus, praranda tie, kurie nemyli.