Po 11 metų į Dzūkijos sostinę grįžęs treneris M. Beržanskas: „Norite daugiau ramybės, gamtos ir jaukios miesto atmosferos – rinkitės Alytų!“

Alytus man brangus visų pirma dėl žmonių, kurie čia gyvena – mano šeimos, draugų ir visų tų, kuriuos sutikau savo gyvenimo kelyje. Taip pat dėl daugybės miesto vietų, kuriose prabėgo mano vaikystė ir paauglystė. Čia augau, mokiausi, sportavau ir formavausi kaip žmogus, todėl Alytus man nėra tik miestas – tai mano namai, su kuriais siejasi labai daug prisiminimų, žmonių ir gyvenimo patirčių. Būtent dėl to jis man ir yra toks brangus“, – taip apie gimtąjį miestą atsiliepia Alytaus krepšinio akademijos treneris Martynas Beržanskas.

Tiesa, Alytuje gimusį, čia užaugusį ir pradėjusį žaisti krepšinį Martyną likimas nuvedė į Kauną, kur jis pragyveno 11 metų. Čia jis studijavo, sportavo ir kaupė patirtį bei ėmė daugiau dėmesio skirti trenerio darbui.

„Krepšinio trenerio profesiją pasirinkau gana natūraliai. Nuo vaikystės ši sporto šaka buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Vaikystėje, žinoma, apie trenerio profesiją negalvojau – kaip ir daugelis vaikų, svajojau būti krepšininku, tačiau laikui bėgant supratau, kad man labai patinka ne tik pats krepšinis, bet ir darbas su vaikais, jų ugdymas bei galimybė matyti jų progresą“, – apie profesijos pasirinkimą pasakoja Martynas.

Prabėgus 11 metų jis kartu su šeima nusprendė grįžti į gimtąjį Alytų. „Norėjosi sugrįžti į miestą, kuriame pats augau, ir čia pritaikyti sukauptą patirtį“, – prisipažįsta Martynas.

M. Beržanskas sako po ilgo gyvenimo etapo Kaune supratęs, kad norisi grįžti ten, kur prasidėjo jo paties kelionė. „Kaunas davė labai daug – ten mokiausi, dirbau, sutikau daug gerų ir svarbių žmonių, kurie padėjo man augti kaip žmogui ir asmenybei, tačiau ilgainiui atsirado noras grįžti į Alytų – miestą, kuris man visada buvo ir liko ypatingas. Jaučiu, kad dabar galiu ne tik imti iš miesto, ką jis man duoda, bet ir pats duoti jam bei taip savotiškai prisidėti prie savo miesto gerovės“, – teigia jis.

Martynas šiuo metu dirba fizinio ugdymo mokytoju ir krepšinio treneriu. „Didžiausią džiaugsmą man teikia galimybė matyti, kaip tobulėja vaikai – ne tik kaip krepšininkai, bet ir kaip žmonės – tampa atsakingesni, drąsesni, išmoksta dirbti komandoje ir siekti savo tikslų“, – atvirauja treneris.

Jis džiaugiasi, kad grįžęs į Alytų gali ne tik dirbti mėgstamą darbą, bet ir savo žiniomis, patirtimi bei veikla prisidėti prie miesto, kuriame pats užaugo, gyvenimo.

Trenerio darbe Martyną labiausiai žavi galimybė prisidėti prie vaikų –ne tik kaip sportininkų, bet ir kaip asmenybių – augimo. Jam gera matyti jų progresą, padėti įveikti iššūkius, ugdyti discipliną, atsakomybę ir komandinio darbo įgūdžius, todėl trenerio darbas jam nėra vien apie pergales aikštelėje – tai kur kas daugiau. Tai galimybė padėti vaikams augti, tobulėti, pažinti save ir tapti atsakingais, pasitikinčiais savimi žmonėmis.

Martynas tiki, kad tikrasis jo, kaip trenerio, darbo įvertinimas bus tuomet, jei po dešimties ar daugiau metų buvę auklėtiniai jį prisimins, parašys žinutę ar paskambins. Juk didžiausia trenerio pergalė – ne tik pasiekti rezultatai, bet ir paliktas pėdsakas žmogaus gyvenime.

Treneris prisipažįsta, kad viena svarbiausių vertybių, kurią jis nori perduoti savo auklėtiniams, yra labai paprasta – išlikti žmogumi. „Nesvarbu, kiek pasieksi sporte, kiek pergalių iškovosi ar kokį statusą turėsi, svarbiausia nepamiršti, kas esi ir kaip elgiesi su aplinkiniais. Noriu, kad vaikai suprastų, jog krepšinis yra puiki mokykla gyvenimui. Jis moko disciplinos, atsakomybės, darbo, gebėjimo priimti pralaimėjimus ir nepasiduoti, tačiau kartu svarbu išmokti gerbti trenerį, varžovą, komandos draugą, mokėti pripažinti savo klaidas ir padėti kitam. Pergalės ir rezultatai laikui bėgant pasimiršta, o tai, kokiu žmogumi tampi, lieka visam gyvenimui“, – teigia treneris.

Paklaustas, kas jį labiausiai džiugina darbe, Martynas atvirauja, kad džiaugsmą jam sukelia galimybė matyti, kaip auga ir tobulėja jo auklėtiniai ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir už jos ribų.

„Man labai įsimena pirmosios treniruotės akimirkos: vaikai ateina nedrąsūs, susikaustę, kai kurie net įsikibę tėvams į ranką ar su ašaromis akyse. O po metų ar dvejų matai visiškai kitą vaizdą – vaikas į treniruotę ateina valanda anksčiau vien tam, kad pabūtų su komandos draugais, pažaistų krepšinį ir tiesiog būtų šios bendruomenės dalimi.

Būtent tas pokytis man ir suteikia daugiausia džiaugsmo. Supranti, kad krepšinis vaikui tapo ne tik sportu, bet ir vieta, kur jis jaučiasi gerai, turi draugų, mokosi pasitikėti savimi, prisiimti atsakomybę ir siekti savo tikslų. Man, kaip treneriui, nėra didesnio įvertinimo už tai, kai vaikas nori būti treniruotėje net tada, kai ji dar neprasidėjo“, – sako jis.

Paprašius palyginti darbą ankstesnėje darbovietėje ir Alytuje, Martynas ilgai nesvarsto ir iš karto įvardija bendruomeniškumo skirtumą. „Kaune auklėtiniai dažniausiai susitikdavo treniruotėse ar varžybose, o kartu leisti laiką prieš ar po treniruočių pasitaikydavo gana retai. Tam įtakos turi ir kitoks gyvenimo tempas, didesni atstumai, daugiau kasdienio užimtumo. Alytuje jaučiasi kur kas stipresnis ryšys tarp komandos draugų. Vaikai ne tik kartu treniruojasi, bet ir daugiau bendrauja, leidžia laiką kartu, susitinka ir už krepšinio aikštelės ribų. Man, kaip treneriui, tai labai svarbu, nes stiprus tarpusavio ryšys padeda kurti tikrą komandą – ne tik žaidėjų grupę, bet ir bendruomenę“, – teigia treneris.

Aišku, Martynui nesunku įvardinti ir Alytaus bei Kauno skirtumus: didžiausias – miesto dydis ir gyvenimo tempas. Alytus, anot trenerio, mažesnis, ramesnis, čia daugiau artumo ir bendruomeniškumo. Kaune Martynui daug laiko tekdavo leisti automobilyje, o tai nebuvo pati smagiausi dienos dalis. Alytuje to pavyksta išvengti. „Alytus yra puikus miestas gyventi su šeima“, – priduria Martynas.

„Mokyklų sporto salės“, – paprašytas įvardinti mėgstamiausią Alytaus miesto vietą juokauja Martynas ir nieko keisto, juk jose treneris praleidžia didžiąją dienos dalį, o jeigu rimtai, Martynas mėgsta aktyviai leisti laisvalaikį, todėl dažnai su šeima eina pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiu Sveikatos taku. „Man jis labai patinka, nes eidamas gali pasigėrėti ir pačiu miestu, ir gamta. Smagu, kad Alytuje galima taip lengvai pabėgti nuo kasdienio tempo, pabūti gamtoje ir kartu aktyviai praleisti laiką su šeima“, – gyvenimu Alytuje džiaugiasi Martynas.

Gimtajame mieste jis labiausiai vertina ramybės ir aktyvaus gyvenimo balansą. Nors, anot Martyno, Alytus yra nedidelis miestas, jame netrūksta galimybių sportuoti, aktyviai leisti laiką ir būti gamtoje, o ir alytiškiai, trenerio teigimu, aktyvūs ir sportiški žmonės. Tą galima pastebėti vos išėjus pasivaikščioti po miestą – dviračių takais važinėja daugybė žmonių, sutinki bėgiojančių, vaikštančių ar kita įvairia fizine veikla užsiimančių miestelėnų.

„Man pačiam labai įstrigo ir tai, kad praėjusiais metais prieš mano treniruotes sporto salėse vykdavo senjorų fizinio aktyvumo užsiėmimai. Jie užsiimdavo įvairiomis sporto veiklomis. Buvau maloniai nustebęs, nes anksčiau su tokiu aktyviu senjorų įsitraukimu į sportą nebuvau susidūręs. Tai parodo, kad Alytuje sportas ir fizinis aktyvumas yra prieinami bei svarbūs įvairaus amžiaus žmonėms“, – sako Martynas.

Tačiau, pasak Martyno, yra keli dalykai, kurių jis kartais pasiilgsta iš ankstesnės gyvenamosios vietos – Kauno – Laisvės alėjos, kurioje visada smagu tiesiog pasivaikščioti, taip pat Martynas ilgisi „Žalgirio“ arenos, kurioje vyksta daugybė įvairių sporto, muzikos ir kitų nuostabių renginių. „Tai vietos, kurios man visada turėjo savo išskirtinę atmosferą“, – priduria jis.

Gyvenimas skirtinguose miestuose Martynui suteikė galimybę palyginti jų privalumus ir trūkumus, todėl šiandien jis turi ką patarti tiems, kurie svarsto apie gyvenamosios vietos keitimą.

„Jeigu žmogus svarsto persikelti į Alytų, sakyčiau – jeigu norisi daugiau ramybės, gamtos ir jaukios miesto atmosferos, tikrai verta pabandyti. Pats čia grįžau po 11 metų ir šiandien galiu pasakyti, kad Alytus man tapo ne tik miestu, į kurį grįžau, bet ir vieta, kurioje gera gyventi“.

Pokalbio pabaigoje paprašytas vienu sakiniu apibendrinti savo sugrįžimo į Alytų istoriją, Martynas priduria: „Nepamesk to, kas tavo širdžiai miela – kartais gyvenimas nuveda kitais keliais, bet galiausiai supranti, kur yra tavo tikroji vieta.“