Anglų kalbos mokytoja L. Blaževičienė: „Vaikui visada reikia žmogaus, kuris juo tikėtų“

Mokytojo darbas – tai kur kas daugiau nei pamokos, vadovėliai ir pažymiai, tai kasdienis bendravimas su mokiniais, pokalbiai, padrąsinimai, iššūkiai ir mažos akimirkos, kurios kartais suvirpina širdį ar net palieka didžiausią pėdsaką žmogaus gyvenime.

Jau daugiau nei du dešimtmečius pedagoginį darbą dirbanti anglų kalbos mokytoja metodininkė Loreta Blaževičienė įsitikinusi, kad tikras mokytojo autoritetas gimsta ne iš baimės, o iš pasitikėjimo, nuoširdumo ir gebėjimo matyti vaiką ne tik kaip mokinį, bet ir kaip žmogų.

„Pedagoginį darbą dirbu jau daugiau nei du dešimtmečius. Per tą laiką pasikeitė mokiniai, technologijos, programos, mokymo metodai, tačiau vienas dalykas nesikeičia – vaikui visada reikia žmogaus, kuris juo tikėtų“, – teigia mokytoja.

Paprašyta prisiminti save mokykloje, Loreta neslepia buvusi stropi mokinė, tačiau kartu ir pleputė. „Mėgau bendrauti, juokauti, dalyvauti mokyklos gyvenime. Manau, dalis tos plepios mokinės manyje liko iki šiol“, – atvirauja ji.

Tiesa, baigusi mokyklą tapti mokytoja Loreta neplanavo. „Ši profesija į mano gyvenimą atėjo vėliau ir gana natūraliai. Kartais savo kelią supranti tik tada, kai pradedi geriau pažinti save ir pasaulį“, – sako pedagogė.

Nors mokytojos kelias jos gyvenime atsirado ne iš karto, tam tikrą pagrindą jam, ko gero, padėjo dar mokyklos metais sutikti mokytojai.

Loreta teigia mokykloje turėjusi keletą mokytojų, kuriuos prisimena iki šiol. Jie buvo ne tik mokytojai, bet ir žmonės, su kuriais buvo galima kalbėtis ir tam tikra prasme jie tapo draugais. Labiausiai Loretą įkvėpė tie pedagogai, kurie skatino kūrybiškumą ir kurių pamokos nesibaigė tik jų dėstomu dalyku. Iš tokių mokytojų ji sako išsinešusi supratimą, kad gera pamoka turi duoti daugiau nei tik dalyko žinias.

Vos baigusi mokyklą Loreta pasirinko prancūzų kalbos studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, o vėliau nusprendė studijuoti dar ir anglų.

„Daugiau nei dvejus metus gyvenau Prancūzijoje. Tas laikotarpis labai daug davė ne tik kalbos ir kultūros prasme – jis padėjo suprasti ir tai, ką norėčiau veikti toliau. Grįžusi nusprendžiau savo žiniomis dalintis su kitais ir pasirinkau mokytojo kelią“, – prisimena L. Blaževičienė.

Vos pradėjusi dirbti mokytoja Loreta prisipažįsta pirmiausia supratusi, kad vaikai mokykloje tikrina mokytojo ribas. „Jie nori suprasti, kiek gali, kur yra riba ir ar tavo žodžiai iš tiesų kažką reiškia. Darbo pradžia nebuvo lengva – buvo ir sunkių dienų, ir ašarų. Reikėjo išmokti ne tik dėstyti savo dalyką, bet ir pajusti klasę, išlaikyti ribas, būti nuosekliai, nepriimti visko asmeniškai. Su laiku supranti, kad autoritetas neatsiranda savaime vien todėl, kad esi mokytojas – jį reikia užsitarnauti“, – prisimena mokytoja.

Paklausta, kas labiausiai patinka mokytojo darbe, Loreta teigia, jog labiausiai ją žavi tai, kad darbas niekada nebūna vienodas. „Vaikai, renginiai, konkursai, projektai, kelionės – nuolat kažkas vyksta. Man atrodo, kad aš tiesiog gyvenu savo darbu – jis seniai nebėra tik pamokos ir darbo valandos“, – sako ji. Loretos galvoje nuolat kyla idėjų, ką dar galima sugalvoti, kur nuvažiuoti, ką išbandyti ar į ką įtraukti mokinius. Aišku, būna ir nusivylimų – anot Loretos, kartais nutinka taip, jog ne viskas pavyksta ar ne visada pamatai savo darbo rezultatus, tačiau, jeigu bent vienam vaikui pavyksta padėti labiau pasitikėti savimi, atrasti savo stiprybes ar pasirinkti gyvenimo kelią, jau yra kuo džiaugtis.

Ilgametę pedagoginio darbo patirtį turinti Loreta džiaugiasi, kad jai puikiai sekasi megzti ryšį ne tik su mokiniais, bet ir jų tėvais.

„Man visiškai įprasta, kad esu pakviečiama į mokinių gimtadienius ar šeimos šventes, ir jei galiu – dalyvauju. Mane net šiek tiek stebina, kai kiti nustemba: „Oho, mokytoja gimtadienyje!“ Man tai atrodo labai natūralu. Jei su vaiku ir jo šeima yra užsimezgęs tikras, pagarbus ryšys, mokytojas juk nenustoja būti žmogumi vos pasibaigus pamokai“, – šypsosi Loreta.

Būtent toks artimas ir nuoširdus ryšys su mokiniais, regis, ir suteikia Loretos darbui ypatingą prasmę.

Ko gero, kiekvieno pedagogo darbe pasitaiko momentų, kuomet jis pagalvoja: „Dėl tokių akimirkų verta būti mokytoju“. Ne vienas toks momentas buvo ir Loretos profesinėje veikloje. Mokytoja neslepia, kad labiausiai ją jaudina mokinių laimėjimai, ypač tada, kai laimi tas mokinys, kuris iš pradžių savimi visai nepasitikėjo.

„Pamenu „Skinijos“ kojinyčių konkursą – tuomet pelnėme ne vieną nominaciją, o tarp laimėtojų buvo ir mokinių, kuriems iš pradžių tiesiog pasakiau: „Pabandyk.“ Dar labiau jaudina, kai po kurio laiko pamatai, kad mokinys pasirinko kelią, į kurį kažkada jį paskatinai žengti. Būna ir visai paprastų, kasdienių akimirkų. Ateini sportuoti ir sutinki mokinius, kurie sako, kad ir jie pradėjo sportuoti arba atrodo, kad tiesiog pavežei vaiką po renginio, o vėliau sulauki nuoširdžios padėkos iš jo ir jo tėvų. Tokios akimirkos primena, kad vaikams svarbu ne tik tai, ką pasakai per pamoką, bet ir kaip su jais elgiesi už jos ribų“, – mintimis dalijasi Loreta.

Tokia patirtis, kai mokiniai atvirai parodo savo dėkingumą ir pasitikėjimą, Loretai leidžia dar geriau suprasti, kokią reikšmę mokytojo darbe turi nuoširdus ryšys, todėl mokytoja neslepia, kad labiausiai ją džiugina mokinių nuoširdumas. Anot jos, vaikai labai greitai pajunta, ar su jais esi tikras. Smalsumas, kūrybiškumas ir gebėjimas nustebinti – mokinių savybės, kurios Loretai taip pat teikia džiaugsmo, o susidraugauti su vaikais, pasak pedagogės, labiausiai padeda gebėjimas klausytis, humoro jausmas ir tikrumas.

Loreta pastebi, kad šiandien mokiniai su mokytojais bendrauja kur kas drąsiau nei anksčiau. Jie daug drąsiau klausia, diskutuoja, išsako savo nuomonę ir kartais drįsta paprieštarauti.

Mokiniams visai nesunku rasti pasiteisinimą dėl nepadarytų namų darbų. Loreta puikiai pamena vieną jų. „Kartą mokinys pasakė: „Neatlikau, nes šventėme tėtės gimtadienį.“ Pirma mintis buvo – juk galima buvo švęsti savaitgalį, bet tada prisiminiau savo patirtį Suomijoje, kur labai aiškiai pajutau, kad šeima ir laikas kartu yra labai vertinami. Tas vaiko atsakymas privertė ir mane pažiūrėti į situaciją kitaip. Namų darbai ir atsakomybė svarbu, bet yra akimirkų, kurių nepakartosi. Manau, mokytojas turi mokėti atskirti pasiteisinimą nuo tikro gyvenimo“, – teigia pedagogė.

Šis gebėjimas į situaciją pažvelgti ne tik iš mokytojo, bet ir iš mokinio perspektyvos padeda Loretai suprasti ir sudėtingesnį mokinių elgesį.

Mokytojos darbe pasitaikė ne vienas atvejis, kai su mokiniu iš pradžių buvo sunku rasti bendrą kalbą, bet vėliau situacija pasikeitė. „Kuo ilgiau dirbu, tuo labiau suprantu, kad už sudėtingo elgesio dažnai slypi visai ne „blogas vaikas“. Ten gali būti jo šeimos istorija, gyvenimo aplinkybės, nesaugumas, pyktis, nusivylimas ar tiesiog kitokio bendravimo patirties nebuvimas“.

Loreta prisimena vieną labai paprastą situaciją. Mokinys pamokos metu žaidė žirklėmis, ji jas paėmė. Po gana ilgo laiko jas grąžino. „Atrodytų, smulkmena, bet mūsų santykis po to labai pasikeitė. Manau, jis tai priėmė kaip pasitikėjimo ženklą“, – teigia Loreta.

Anot jos, mokiniai norėdami sukurti gerą santykį su mokytojais turėtų atvirai kalbėtis ir laikytis susitarimų, o norint mokytojui sukurti gerą ryšį su mokiniu svarbu neskubėti mokinio teisti. Svarbu pabandyti pažvelgti į situaciją mokinio akimis ir prisiminti, kad ne visi vaikai į mokyklą ateina su ta pačia gyvenimo patirtimi ir galimybėmis.

Mokytoja priduria, kad iš mokinių ne kaip pedagogė, o kaip žmogus visuomet tikisi žmogiškumo, pagarbos kitam ir gebėjimo nesmerkti žmogaus nežinant jo istorijos. „Mes niekada iki galo nežinome, ką kitas žmogus išgyvena, todėl kartais vietoj greito vertinimo daug svarbiau paklausti: „Kas tau nutiko?“, – priduria Loreta.

Būtent tokios, iš pirmo žvilgsnio paprastos situacijos, pasak Loretos, gali tapti svarbios kuriant tarpusavio pasitikėjimą ir mokantis priimti kitą žmogų.

Mokytoja neslepia iš savo mokinių sulaukianti komplimentų ir juos labai branginanti. Pasak jos, labiausia paliečia ne gražūs žodžiai apie pamoką ar gavus gerą pažymį, o žodžiai apie santykį. „Esu ne kartą patyrusi, kad situacija, kuri atrodo labai sudėtinga, išsisprendžia po vieno nuoširdaus pokalbio. Taip pat svarbu laikytis susitarimų, nes pasitikėjimas kuriamas iš abiejų pusių.“

Loreta norėtų, kad po daugelio metų jos mokiniai prisimintų ne tik anglų ar prancūzų kalbos žodžius ar taisykles, bet bendras keliones, projektus, renginius, juoką, pokalbius ir jausmą, kad mokykloje buvo žmogus, kuriam jie iš tikrųjų rūpėjo.

Paklausta, ko palinkėtų sau po dešimtmečio, teigė, jog norėtų neprarasti energijos, smalsumo ir noro kurti. „Kad ir po dešimties metų vis dar norėčiau su mokiniais keliauti, organizuoti renginius, dalyvauti projektuose, išbandyti naujus dalykus, o labiausiai sau palinkėčiau ir po dešimtmečio vis dar gyventi savo darbu, o ne tiesiog jį dirbti.“