Minimalizmas ar maksimalizmas? Lietuvių baldų pasirinkimo įpročiai

Minimalizmas – švaru, estetiška, funkcionalu. Maksimalizmas – jauku, spalvinga, kupina asmenybės ir istorijų. Dvi priešingybės, kurios interjero pasaulyje ne kovoja, o egzistuoja greta.

O kaip šiuose dviejuose poliuose atrodo lietuvių baldų pasirinkimo įpročiai? Ar mūsų namai kalba „mažiau yra daugiau“ kalba, ar vis dar laikomės principo „jeigu telpa – reikia statyti“?

Viena akivaizdžiausių pokyčių per pastaruosius 20 metų – interjero vizualinė švara. Kur anksčiau dominuodavo kilimai ant sienų, sekcijos per visą svetainę ir „būtinas“ kampas su taburetėmis svečiams – dabar vis dažniau matome atviras, lengvas erdves.

Vis daugiau lietuvių renkasi funkcionalius baldus: moduliniai minkšti kampai su daiktadėžėmis, minimalistinio dizaino kavos staliukai, kompaktiškos lentynos, kurios netrukdo kvėpuoti. „Šiuolaikiniai pirkėjai nebenori apkrauti erdvės. Jie ieško to, kas ne tik gražu, bet ir praktiška,“ pastebi interjero dizainerė Jurgita.

Tačiau ar tai reiškia, kad minimalizmas laimėjo? Tikrai ne. Kad ir tie patys valgomojo komplektai, kurie siūlomi rinkoje, yra itin įvairūs.

Apsilankyk bet kuriame baldų salone Lietuvoje – rasi ir visiškai asketiškų sprendimų, ir vizualiai turtingų, „instagramiškų“ kompozicijų. Tai rodo viena – lietuvis renkasi pagal nuotaiką, o ne tik stilių. Vieni klientai ieško šviesios, šiaurietiškos estetikos, kuri primena Skandinaviją, kiti – tamsesnių, sunkesnių, klasikinio tipo baldų, kurie kuria prabangos įspūdį.

Pirkėjų segmentacija dažnai susijusi su gyvenimo būdu. Jaunesni žmonės, ypač gyvenantys mieste, dažniau renkasi minimalistinį, modulinį baldų dizainą. Tuo tarpu vyresnės kartos pirkėjai ar šeimos, turinčios didesnius namus, vis dar noriai perka „tvirtus baldus ilgam“ – masyvesnius, dažnai su dekoratyviniais elementais.

Minimalizmas žavi švara ir vizualiniu lengvumu, bet ne visiems jis sukelia namų jausmą. Psichologė Rūta komentuoja: „Minimalistiniuose interjeruose žmogus jaučiasi laisviau, bet kai kuriais atvejais – ir šalčiau. Jei trūksta asmeniškumo – namai gali virsti katalogu.“

Taigi, dažnai net ir tie, kurie renkasi minimalistinius baldus – galiausiai vis tiek įveda asmeniškus akcentus – seną močiutės stalelį, ryškias pagalvėles, spalvotą pledą. Tai lietuviui būdinga – noras išlaikyti racionalumą, bet nepamesti šilumos.

Maksimalizmas Lietuvoje dažniau pasireiškia ne spalvomis ar ekscentriškais dizaino sprendimais, bet baldų ir daiktų kiekiu. Vis dar gajus įprotis turėti „viskam po baldą“ – indaują, žurnalų stalą, vitrininę spintą, atskirą kampą svečiams, net jei jie užsuka kartą per metus.

Tokio tipo pasirinkimai dažnai siejasi su kartų tradicijomis ir praktiniu mąstymu: jeigu baldas tvirtas, jei dar „iš gero medžio“ – kam keisti? Tačiau čia jau susiduria racionalus mąstymas su estetiniu komfortu. Nes perteklius vizualiai vargina ir vis daugiau žmonių tai supranta.

Galiausiai baldų pasirinkimas Lietuvoje vis dažniau balansuojamas tarp funkcijos ir emocijos. Žmonės renkasi tai, kas telpa į jų kasdienybę – ne tik į kambario kvadratūrą, bet ir į jų vidinę būseną. Vieni nori šviesos ir erdvės, tad jiems reikia minimalistinio interjero. Kiti ieško jaukumo, daiktų prisiminimuose – jiems artimesnis švelnus maksimalizmas su emociniu krūviu.

Minimalizmas ar maksimalizmas? Lietuvoje atsakymas paprastas – abu. Tik klausimas – kokiomis proporcijomis. Ir vis labiau pastebima tendencija: mažiau daiktų – daugiau kokybės. Mažiau baldo – daugiau kvėpuojančios erdvės. Mažiau vizualinio triukšmo – daugiau tikro buvimo namuose.

Galiausiai svarbiausia ne tai, kiek baldų tavo namuose, o tai, kiek tavęs juose.