Išmesti ar suteikti antrą gyvenimą? Ar verta restauruoti senas medines kėdes?

Daugelis žmonių bent kartą yra atsidūrę situacijoje, kai garaže, sodyboje ar senelių namuose aptinka senas medines kėdes. Vienos būna apsitrynusios, kitos kliba, trečios pasidengusios keliais sluoksniais senų dažų. Iš pirmo žvilgsnio dažnai atrodo, kad tokių baldų vieta – atliekų aikštelėje. Vis dėlto baldų restauratoriai ir interjero dizaineriai į tokius radinius žiūri visai kitaip. Neretai būtent senos medinės kėdės slepia kur kas didesnę vertę nei nauji, masinės gamybos baldai.

Pastaraisiais metais Lietuvoje vis daugiau žmonių renkasi ne išmesti, o atnaujinti senus baldus. Tai lemia ne tik ekonominiai argumentai, bet ir augantis susidomėjimas kokybiškais, ilgaamžiais bei istoriją turinčiais daiktais.

Vienas didžiausių netikėtumų restauratoriams tenka tuomet, kai jie išardo keliasdešimties metų senumo kėdę. Dažnai paaiškėja, kad jos konstrukcija vis dar išlieka tvirta, nors išorė atrodo nusidėvėjusi.

Prieš kelis dešimtmečius baldai dažnai buvo gaminami iš masyvo medienos. Ąžuolas, bukas ar uosis buvo laikomi savaime suprantamu pasirinkimu, o ne prabangos preke. Dėl šios priežasties daugelis senų kėdžių turi tvirtą pagrindą, kurį galima nesunkiai atnaujinti.

Šiandien dalis pigesnių baldų gaminami naudojant medžio plokštes ar mišrias medžiagas, todėl jų tarnavimo laikas dažnai būna trumpesnis. Paradoksalu, tačiau kai kurios prieš trisdešimt metų pagamintos kėdės turi daugiau potencialo nei naujas, ekonomiškos klasės baldas.

Ne visos senos medinės valgomojo kėdės yra vertingos antikvariniu požiūriu, tačiau jų vertė dažnai atsiskleidžia kitur. Daugelis žmonių prie senų baldų turi emocinį ryšį. Tai gali būti senelių valgomojo komplekto dalis, pirmųjų šeimos namų baldas ar tiesiog daiktas, prie kurio susiję svarbūs prisiminimai.

Interjero specialistai pastebi, kad šiuolaikiniuose namuose žmonės vis dažniau ieško ne idealiai naujų daiktų, o tokių, kurie turi charakterį. Būtent todėl restauruotos medinės kėdės neretai tampa išskirtiniu interjero akcentu. Įdomu tai, kad kai kuriuose Europos miestuose vintažiniai ir restauruoti baldai šiandien kainuoja daugiau nei nauji analogiško dydžio gaminiai.

Vienas dažniausių argumentų prieš restauravimą – baimė, kad tai kainuos daugiau nei naujos kėdės. Kartais taip ir būna. Jeigu reikalingi sudėtingi konstrukciniai darbai, nauji apmušalai ar profesionalus restauravimas, išlaidos gali būti nemažos. Tačiau daugeliu atvejų situacija nėra tokia dramatiška.

Dalis medinių kėdžių reikalauja tik paviršiaus atnaujinimo, šlifavimo, naujo lako ar alyvos sluoksnio. Tokius darbus nemažai žmonių atlieka savarankiškai. Net ir neturint didelės patirties galima pasiekti rezultatų, kurie maloniai nustebina. Būtent dėl šios priežasties baldų atnaujinimas tampa vis populiaresniu savaitgalio projektu tarp namų šeimininkų.

Dar prieš keliolika metų restauruoti baldai dažnai buvo siejami su klasikiniais interjerais arba senoviniais namais. Šiandien situacija pasikeitusi. Moderniuose interjeruose vis dažniau naudojami seni, tačiau atnaujinti baldai. Medinė kėdė, kuri anksčiau stovėjo kaimo sodyboje, šiandien gali puikiai atrodyti minimalistiniame miesto bute.

Dizaineriai mėgsta tokius sprendimus dėl jų autentiškumo. Senas medis turi tekstūrą ir charakterį, kurio dažnai neįmanoma atkurti naujoje gamykloje pagamintoje produkcijoje, todėl restauracija tampa ne tik būdu sutaupyti, bet ir galimybe sukurti originalesnį interjerą.

Dažniausiai specialistai rekomenduoja restauruoti kėdes, kurios pagamintos iš masyvo medienos ir turi tvirtą konstrukciją. Net jei paviršius atrodo prastai, medis dažnai gali būti atnaujintas. Ąžuolinės, uosinės ar bukinės kėdės laikomos vienomis perspektyviausių restauracijos požiūriu. Ypač verta atkreipti dėmesį į senesnius baldus, kurių konstrukcija išliko stabili. Tokiais atvejais dažnai užtenka kosmetinių pakeitimų, kad baldas atrodytų lyg naujas.

Žinoma, ne kiekvieną baldą verta gelbėti. Jeigu konstrukcija stipriai pažeista, mediena supuvusi arba kėdė pagaminta iš medžiagų, kurių remontas ekonomiškai neapsimoka, restauracija gali būti mažiau racionalus sprendimas. Tokiais atvejais verta objektyviai įvertinti situaciją ir apskaičiuoti, kiek kainuos darbai. Kartais naujas baldas iš tiesų tampa praktiškesniu pasirinkimu. Visgi, specialistai pastebi, kad žmonės dažnai nuvertina senų baldų potencialą ir nusprendžia juos išmesti dar net nepasidomėję restauravimo galimybėmis.

Šiandien, kai daugelis daiktų gaminami greitam vartojimui, restauracija tampa savotišku priešingybės simboliu. Ji primena, kad ne viską reikia keisti nauju vos atsiradus pirmiems nusidėvėjimo ženklams. Senos medinės kėdės dažnai turi tai, ko trūksta daugeliui šiuolaikinių baldų – tvirtą medieną, kruopščią konstrukciją ir unikalų charakterį. Net jei jų paviršius praradęs blizgesį, po juo dažnai slepiasi baldas, galintis tarnauti dar ne vieną dešimtmetį, todėl prieš nusprendžiant atsisveikinti su sena medine kėde verta užduoti vieną paprastą klausimą: ar tikrai ji paseno, ar tiesiog dar nesulaukė savo antrojo gyvenimo?