Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas
Kaišiadorių vyskupiją sudaro 68 parapijos, priklausančios 7 dekanatams: Alytaus, Birštono, Elektrėnų, Kaišiadorių, Merkinės, Molėtų ir Širvintų
„Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs” (Mt 28, 5-6).
Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!
Su giliu tikėjimu, dėkingumu mus mylinčiam Dievui ir džiaugsmu širdyje švenčiame Kristaus Prisikėlimo iškilmę. Tai pati svarbiausia, pati nuostabiausia Gyvenimo šventė!
Kristus mirtimi ant kryžiaus, savo gyvybės auka ir dieviška galia nugalėjo mirtį, išlaisvino iš nuodėmės, Prisikėlimu atvėrė mums kelią į naują gyvenimą Dieve.
Jėzaus iš numirusių Prisikėlimas nėra mirusiojo atgaivinimas, sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą, į mirtingą biologinio kūno tikrovę, bet įžengimas į visiškai kitokį, naują gyvenimą – Dievo platybę.
Kristaus Prisikėlimas žmogui yra svarbiausias įvykis ir reikšmingiausia žinia. Tai krikščioniškojo tikėjimo esmė ir amžinojo gyvenimo Dieve pagrindas. Jėzaus Prisikėlimu įvyko išsiveržimas į visiškai naujo pobūdžio gyvenimą, kuris nepavaldus mirties ir tapsmo dėsniui, į gyvenimą, atvėrusį naują žmogaus būties matmenį. Tai dieviškas įvykis, asmeninis Kūrėjo meilės aktas, apdovanojantis neįsivaizduojama buvimo pilnatve.
Jėzaus Prisikėlimu pasiekiama visiems svarbi nauja žmogaus būties galimybė, žmonėms atverianti naujo pobūdžio ateitį. Tokią ateitį suteikti gali tik Dievas. Toks naujas buvimas, tai dalyvavimas asmeninio Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios gyvenime.
Krikščioniui gyvybiškai svarbu giliai tikėti Kristaus prisikėlimu, juo tiesiog persiimti. Apaštalas Paulius jau Pirmajame laiške korintiečiams tai pabrėžė: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias mūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai <…> ir jūs dar tebeesate savo nuodėmėse. <…> Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome viltis į Kristų, tai mes esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis” (1 Kor 14 – 20).
Kristaus mirtis ant kryžiaus ir Prisikėlimas savo gelbstinčia galia jau dabar mus daro naujais žmonėmis ir ruošia tam naujam, visiškai kitokiam gyvenimui Dieve. Kristaus kryžius ir Evangelija atskleidžia tikrąją gyvybės ir šio žemiškojo gyvenimo vertę, žmogaus kūrybai ir veiklai suteikia prasmę. Dievo ir artimo meilė taurina, trapią ir laikiną būtį keičia į amžiną ir dievišką.
Jėzus yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas – mūsų vienintelis Mokytojas ir Viešpats. Šiuo Keliu eidami ir jo Tiesa vadovaudamiesi, mes teikiame jam šlovę. Tai reiškia, jog visa būtimi suvokiame, kaip jis mus myli, kokie brangūs jam esame. Giliai suprantame, kaip mums reikia Dievo – tik jame mūsų gyvenimo prasmė ir tikroji laimė. Tai kartu šventumo kelias, leidžiantis tvirtai įsikibti mylinčio Dievo ranką, jam vienam teikti garbę ir vykdyti jo valią.
Kristaus Prisikėlimas pasaulio istorijos lygmeniu į akis nekrinta, yra tarsi mažas, nereikšmingas grūdelis. Tačiau jis savyje talpina neaprėpiamą Dievo galybę, tiesiog neįtikėtiną tikrovę. Mažas grūdelis savyje turi tai, kas ateityje tampa didu. Ta dieviška tikrovė ir galia peržengia bet kokį žmogaus supratimą, vaduoja iš visų piktojo pinklių, kuriomis siekiama įtvirtinti senojo žmogaus, nuodėmės vergo būseną.
Tikėjimas Prisikėlusiu Kristumi neleidžia žmogaus sumenkinti, jo gyvenimą apriboti vien tik žemišku gyvenimu ir jo poreikiais. Tik toks tikėjimas leidžia suvokti tikrąją žmogaus vertę ir kilnumą, jo prigimtyje visada matyti Kūrėjo paveikslą ir panašumą. Atveria asmenį ir visuomenę Dievo planui, jo minčiai, begaliniam, amžinam gyvenimui su Viešpačiu.
Tikėjimas Kristaus Prisikėlimu yra ir pagrindinė krikščionių persekiojimų priežastis. Giliai tikėdamas Kristaus Prisikėlimu, krikščionis niekada nesutiks su nuodėmės pasaulio logika ir jos struktūrų primetama sistema. Nesutiks su tamsybių kunigaikščio siūloma „geresne” žmogaus versija, galimybėmis pačiam save „perkurti”. Atmes gundymą „būti kaip dievas”, spręsti, kas yra gera ir kas yra bloga.
Kokia, brangieji, neįkainuojama Dievo dovana yra tikėjimas. Visada, o ypač išbandymų metu galime patirti jo svarbą. Gyvename labai neramiais laikais. Daugybė grėsmių žmogui ir visam pasauliui. Pandemija, mirties grėsmė, artimų žmonių netektys, įvairios nelaimės, sukrėtimai ir iššūkiai. Į ką žmogui atsiremti? Kaip gyventi? Kokia gyvenimo prasmė? Kokia ateitis?
Švenčiant Visuotinėje Bažnyčioje popiežiaus Pranciškaus paskelbtus Šventojo Juozapo ir Šeimos metus yra gera galimybė atsiversti, artintis prie Dievo, atnaujinti tikėjimą, pagarba ir meile grindžiamus tarpusavio santykius. Tai kvietimas daugiau melstis, švęsti Sakramentus, stiprinti save Dievo žodžiu, parapijų pastoracijoje vadovautis paskelbtų metų sielovados gairėmis.
Viešpats mus sukūrė laimei ir džiaugsmui. Davė gyvenimą, padovanojo nuostabų pasaulį, kad mes, jo vaikai – tarpusavyje broliai ir seserys, vadovautumės teisingumu, būtume solidarūs, jautrūs vieni kitiems, ypač vargstantiems. Nuostabūs žemiški namai įpareigoja prisiimti daugiau atsakomybės, gerbti ir saugoti gamtą.
Dievo Sūnus tapo žmogumi ir atėjo į žemę, „kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų” (Jn 10,10). Tegul Prisikėlęs Kristus mums visiems duoda jėgų atsiliepti į jo malonę ir pasitikint Dievu su viltimi kurti ateitį.
Visiems, brangieji, prasmingų, Viešpaties palaimintų Kristaus Prisikėlimo švenčių! Kristus prisikėlė! Iš tiesų prisikėlė! Aleliuja!
Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila
Vilkaviškio vyskupiją sudaro 104 parapijos, priklausančios 7 dekanatams: Aleksoto, Alytaus, Lazdijų, Marijampolės, Prienų, Šakių ir Vilkaviškio.
Mielieji,
kartu su Bažnyčia visame pasaulyje vėl švenčiame Kristaus Prisikėlimo iškilmę – šv. Velykas. Nors jas pasitinkant daug nežinios dėl nesiliaujančios pandemijos, gyvenimas vienaip ar kitaip tęsiasi. Tai mums primena besiskleidžiantis pavasaris, iš šiltesnių kraštų sugrįžtantys paukščiai. Taip pat ir žmonių noras nusimesti žieminius drabužius, įkvėpti pavasariško gaivumo, jaustis laisviau. Tokius lūkesčius dar labiau sustiprina ir Kristaus Prisikėlimo, jo pergalės prieš mirtį šventimas.
Tiek geresniais, tiek sunkesniais laikais žmonių gyvenimas nesustoja. Dievas, sukūręs žmogų ir apdovanojęs jį laisve, drauge kiekvieną iš mūsų kviečia visokiomis gyvenimo aplinkybėmis kurti ir skleisti gėrį, įkūnyti artimo meilę. Tuo vadovaujamės, nors kiekvienas iš patirties gerai žinome, jog ne visada būna pavasaris, ne visada esame laisvi nuo susidūrimų su blogiu, nuo kančios, ne visuomet išvengiame nuomonių skirtingumo ar ideologinių prieštaravimų.
Taip yra, nes Kūrėjas mums dovanojo pasaulį, kuriame, pasak Evangelijos, yra ir pelų, ir grūdų. Kuriame visada yra ir bus įtampa tarp gėrio ir blogio.
Tik tokiomis aplinkybėmis žmogus gali pažinti, kas yra gera, o kas bloga, gali atsakingai rinktis, ar gyventi su Dievu, ar be jo. Tokiuose gyvenimo scenarijuose Viešpats mus ištiria ir kiekvienam sudaro galimybes tobulėti, nevaržydamas pasirinkimo laisvės.
Mus išbandydamas Dievas duoda ne tik laisvę ir erdvę gyventi pasaulyje, bet ir apdovanoja malonėmis, kuriomis vidujai stiprina, drąsina, padeda augti, kad su Kristumi prisikeltume ir pasiektume didingiausią tikslą – amžinąjį gyvenimą.
Velykų šventimas, ypač Didžiojo Velykų tridienio liturgija mums primena, jog Kristus, vykdydamas savo pasiuntinybę, iki prisikėlimo pereina per kančią ir mirtį Golgotoje. Ir mums gyvenime ne visada bus vien tik lengva ir malonu. Neišvengsime įtampų, susidūrimų su blogiu, prieštaravimų. Juk ir pats Jėzus pasaulyje yra prieštaravimo ženklas (plg. Lk 2, 34). Vis dėlto turime išlikti ištikimi Viešpačiui iki galo, atsiliepdami į jo amžinos ištikimybės pažadą.
Visi sunkumai, išbandymai, prieštaravimai praeis. Baigsis įvairūs gyvenimo rūpesčiai, darbai ir vargai, pandemijos ir karai. Tačiau šiame gyvenime būtent tokiomis konkrečiomis aplinkybėmis esame išbandomi, stiprinami ir tobulinami. Per tai išmokstame augti Dievo ir artimo meile. Jei Viešpaties padedami tvirtai ir ištikimai laikysimės jo ir, kaip sakoma antrame Velykų dienos šv. Mišių skaitinyje, sieksime to, kas aukštybėse (plg. Kol 3, 1), galiausiai į savo gyvenimo lobyną surinksime vertingiausius dalykus.
Pasimokę iš Evangelijos palyginimo, panaudosime gautus talentus Viešpaties garbei ir žmonių labui, investuodami juos kasdieniniame gyvenime. Visiems mums naudingiausia tai, kas veda į amžinai laimingą gyvenimą.
Kad ir kokios būtų gyvenimo aplinkybės, drąsiai keliaukime pirmyn susitelkę į svarbiausią savo gyvenimo tikslą, kad, kaip sakoma Laiške žydams, „nepraplauktume tarsi laivas pro uostą“ (Žyd 2, 1). Nepaisant šiandienos išbandymų ir nežinios, Kristaus Prisikėlimo iškilmė visiems džiugiai teskelbia Jėzaus pergalę, kuri mums laiduoja visus lūkesčius pranokstantį pažadą – amžinąjį gyvenimą.
Susijęstraipsniai
