Ne veltui sakoma, jog teatro scena užburia. Ir tuos, kurie kaskart praveria duris kaip žiūrovai, ir tuos, kurie prisiliečia prie to, ką išvystate scenoje: kas sukausto dėmesį, priverčia susimąstyti, nusijuokti, o kartais ir tyliai tyliai, negirdint greta sėdinčiam kaimynui, nušluostyti ašarą. Pastarosiomis aplietas ne tik džiaugsmas, bet ir skausmas, kuomet užveri teatro duris Ukrainoje, tačiau atveri – kaimyninio Lietuvoje. Šiandien Natali Melnychuk – Alytaus teatro šviesų operatorė, tačiau jos istorija (kaip ir daugelio ukrainiečių) persmelkta ne tik dėkingumu mūsų šaliai, tačiau ir ilgesiu savai.
Lemtingas sprendimas
Prieš atvykdama į Alytų Natali gyveno Kijeve, studijavo universitete, jau ketvirtajame kurse, ruošėsi tapti teatro ir kino aktore. „Nuo pat antro kurso pradėjau dirbti „Auksinių vartų“ teatre – šviesų operatore, vėliau šviesų dailininke. Iš pradžių tai buvo įdomi praktika, o ir darbas netrukdė studijoms, pavyko užsidirbti joms apmokėti. Tapti šviesų menininke teatre tikrai neplanavau – tai įvyko atsitiktinai. Mano teatro mokytojui reikėjo apšvietėjo, pakvietė, nusprendžiau pabandyti – mokiausi visko nuo nulio, atėjau nieko nežinodama“, – nelengvą pradžią mena Natali. Šviesų operatorių trūksta daugelyje teatrų, specialybė – labai paklausi tiek čia, tiek Ukrainoje.
Paklausta, ar dirbti tokį darbą jai nepasirodė sunku, ar stereotipai, jog toks darbas – vyriškas, nepersekiojo, Natali atvira – darbas išties sunkus, tačiau įkvepiantis: „Prožektoriai yra gana sunkūs, taip, merginai, tai sunkus krūvis, maža to – jaučiu aukščio baimę, todėl kaskart lipti kopėčiomis man didelis iššūkis.“
Kaip menininkė Natali sukūrė ne vieną spektaklį, turėjo galimybę išvykti į gastroles tiek Ukrainoje, tiek užsienyje. „Prisimenu, pirmą kartą gastroliavome užsienyje – tai buvo Lietuva, Alytus, „COM•MEDIA“ festivalis. Taip pirmą kartą susipažinau ir su Lietuva, ir su Alytaus teatru“, – pasakoja mergina.
Natali teatre labiausiai žavi aplinka, su kuria ji turi tiesioginį ryšį: „Kuriant naujus spektaklius galiu įnešti savo idėjas, kūrybiškumą, spręsti, kaip turi atrodyti vienos ar kitos scenos.“ Labiausiai Natali patinka premjeros diena. „Teatras mane visada žavėjo. Ir aš džiaugiuosi galėdama būti jo dalimi, kad ir iš techninės pusės, nes tai irgi kūryba ir didelis svarbus darbas“.
Vasario 24-oji
Lemtingą vasario 24-osios rytą Natali turėjo eiti į teatrą ruoštis vakariniam spektakliui. „Aš negalėjau patikėti tuo, kas vyksta, laukiau žinutės – eiti į darbą ar neiti. Turėjau viltį, jog viskas baigsis, jog vėl atsidarys teatrai, jog vėl dirbsiu. Kuo toliau – tuo blogiau, todėl negalėdama be darbo sėdėti namuose ir nieko neveikti, ėmiausi galvoti ką daryti, kur kreiptis, kur vykti“.
Taip Natali atvyko čia – į Alytų, į Alytaus miesto teatrą. Dėka čia jau įsikūrusios ukrainietės, teatro meno vadove jau dirbusios Ksenijos Romašenko. „Apskritai visi įvykiai, kurie man nutiko, ir privedė prie to, kad esu kur esu – tai buvo kažkoks likimas. Taip pat dėkoju Andrai Kavaliuskaitei – aktorei ir režisierei, su kuria susipažinome, kai ji atvyko į Kijevą statyti spektaklio „In•Shi“ mūsų teatre, kuri taip pat man labai padėjo ir sutiko mane“, – padėkos žodžių negaili Natali.
Paklausta, kaip ji vertina, kokius jausmus jai sukelia darbas čia, Lietuvoje, prisiminus dienas praleistas Ukrainoje, mergina atvira – neteisinga lyginti darbą pagal tai, kas labiau įprasta vienoje šalyje, o kas kitoje – visur savi pliusai ir minusai.
„Ten, Kijeve, darbas derėjo su įprastu gyvenimu, draugais, artimais pažįstamais. Ten juk viską būtų galima kompensuoti jausmu, kad tai sava. Alytus taip pat turi savo pliusų ir minusų. Jei ten teatre vaidindavome spektaklius kiekvieną dieną, išskyrus pirmadienį, čia dažniau važiuojame gastroliuoti po Lietuvą, į kitus miestus, daugiau festivalių, daugiau renginių, kurie nėra susiję tik su teatru, bet ir apskritai su miesto gyvenimu, į kurio kūrimą mes įsitraukiame“, – pasakoja Natali.
Įpratusi prie audringo ir intensyvaus gyvenimo Kijeve, Natali tikina, sunkiai pripranti prie gyvenimo mūsų mieste: „Čia ramiau, santūriau. Sunkiau susirasti draugų ar žmogų, kuris būtų arčiau tavęs. Čia malonūs, draugiški žmonės, nepaprasta gamta, man čia patinka. Bet aš negalėčiau čia likti amžinai. Pasiilgau namų, artimųjų. Vis dėlto dabar mano prioritetas – darbas. Dėkoju, kad padėjote man, už gerą požiūrį, už galimybę dirbti.“
Ukrainoje liko Natali tėvai, giminaičiai, draugai. „Stengiuosi kuo dažniau skambinti tėvams, labai baisu, kai esi čia ir nežinai, kaip jie gyvena ten. Baimė prarasti – labai stipri. Prisimenu, vidury dienos pamačiau per žinias apie naują sprogimą mano rajone, kur dabar gyvena mano tėvai. Pataikė labai arti… bet kur tiksliai – neparašė. Ir tokių atvejų buvo tikrai ne vienas“, – pasakoja Natali.
Paklausta, kas jai yra teatras, Natal iMelnychukatvirauja: „Kažkada man buvo pasakyta graži frazė: „Gali išeiti iš teatro, bet teatras tavęs niekada nepaliks“. Ir tai tiesa. Tai yra gyvenimas, tai yra idėja, tai man patinka. Aš tiesiog noriu jame būti. Jausti tai. Aš myliu teatrą. Tai tarsi kitas pasaulis, kitas gyvenimas. Teatras leidžia jaustis gyvam. Man tai seniai tapo antraisiais namais, o teatro kolektyvas – tarsi antra šeima.“