Jau daugiau nei metai, kuomet žodis karas mūsų kasdieninėje kalboje, ne tik istorijos vadovėliuose ar kažkur „ten“, tačiau „tik ne čia“.
- Alytų – kaip saugesnį prieglobstį – pasirinko nemaža dalis žmonių. Viena jų – Ksenija Romašenko, šiandien prisistatanti ir kaip Alytaus miesto teatro meno vadovė. Išskirtinė proga susipažinti su tikra ir gyvenimiška ukrainietės, prisijaukinusios Alytų, istorija.
– Kalbėti apie kitus paprasčiau nei apie save. Ksenija – kaip pristatytumėte tiems, kurie galbūt dar jūsų nepažįsta – mūsų žurnalo ir portalo Alytausgidas.lt skaitytojams, papasakokite apie savo vaikystę, jaunystę?
– Apie save kalbėti visada sunkiau, jeigu reikia prisistatyti trumpai – aš ukrainietė, dirbanti teatre, meno vadybininkė.
Iš vienos pusės man malonu grįžti į savo vaikystę, į savo ankstesnį gyvenimą, iš kitos pusės skaudu – aš esu iš Krymo, iš miestelio Bachčisarajus. Mūsų miestelis žymus todėl, kad čia yra rūmai, juose dirbo mano senelis ir vaikystėje ten praleisdavau daug laiko. Mano vaikystės prisiminimai labai geri, šilti, man labai pasisekė augti tokioje mylinčioje, visuomet palaikančioje šeimoje.
O kodėl skaudu? Jau metus nemačiau savo tėvų, jie gyvena Sevastopolyje. Šiuo metu nėra galimybės susitikti, mes bendraujame socialiniuose tinkluose, deja, ir tų liko labai nedaug, kuriais dar galime bendrauti, susisiekti.
Aš esu iš tų laimingų žmonių, kurių vaikystės prisiminimai labai geri, linksmi. Mano vaikystė man dovanojo mano stiprybę. Visuomet turėjau nuostabių draugų, klasiokų, saugau ir prisimenu tai, kaip didžiausią dovaną.
– Kaip pačios gyvenime atsirado teatras?
– 9-oje klasėje tėvai pasakė, kad laikas rinktis profesiją. Pasiūlė būti buhaltere arba ekonomiste. Skaičiai manęs tikrai netraukė. Pradėjau galvoti, o kas gi man patinka. Tuo metu aš jau mokiausi muzikos mokykloje. Man patiko organizuoti renginius, taip atsirado teatras – susidomėjau juo. Ėjau į teatrą Sevastopolyje, važiavau į Kijevą žiūrėti spektaklių.
Aišku, kaip ir visos mergaitės norėjau būti aktorė, nusprendžiau stoti į Kijevo teatro universitetą. Buvo didelė atranka, reikėjo pereiti du turus. Nepraėjau. Iškritau. Atsimenu, ateinu pasižiūrėti rezultatų, ir, deja, ne, tačiau čia pat susipažįstu su savo būsimu vyru, kuris mane paragina studijuoti režisūrą. Taip tampame kursiokais. Man regis, tai likimas.
– Prisiminkime pradžią Alytuje. Nuo ko gi prasidėjo pažintis su Alytaus miesto teatru?
– Vėliau tapau Kijevo „Auksinių vartų“ teatro direktore, mano vyras buvo kito teatro direktorius, nusprendėme, jog laikas plėsti tarptautinį bendradarbiavimą su kitais teatrais. Mūsų teatro partnerė Baltarusijoje papasakojo apie Alytaus teatrą, kaip labai populiarėjantį, augantį, įdomu.
Aš labai gerai atsimenu jausmus, kuomet dalyvavome susitikime, rinkosi svečiai ir pamačiau teatro direktorę Inesą Pilvelytę, tąsyk pagalvojau: „Kokia graži moteris! Gal ji aktorė?“ Mudviejų ryšys atsirado iš karto. Pradėjome kurti bendrus projektus, ši partnerystė vyksta jau apie ketverius metus. O kuomet pirmąjį kartą atvažiavau į Alytų, likau nustebinta – milžiniškas teatras, nuostabios erdvės kūrybai, profesionali aktorių trupė.
– Kodėl pasirinkote naujuosius namus (gal galima taip sakyti) laikinai (o gal ir ne) kurti čia, Alytuje, o ne kitame mieste?
– Žmogus taip jau sukurtas, kad jeigu atsitinka kažkas blogo, mūsų organizmas pradeda blokuotis – lygiai taip ir aš. Sunkiai atsimenu tą dieną. Daug dalykų tądien padariau automatiškai. Kodėl Lietuva?
Inesa buvo pirmas žmogus, kuris man parašė, ištiesė ranką, žinoma, vėliau ir kiti siūlė atvykti apsistoti svetur. Žinojau, kad ji drauge su manimi 24 valandas per parą. „Atvažiuokit, vėliau apsispręsite, kur likti, mes jūsų laukiame, atvažiuosime paimti nuo sienos“, – tąsyk ragino Inesa.
Pats svarbiausias reikalas tądien buvo išvežti iš šalies vaiką, jį apsaugoti. Galvojome, jog atvažiuosime čia, šiek tiek pabūsime ir grįšime namo. Tiesa, tuo metu buvo suplanavę ir komandiruotę Vilniuje, tiesa, lėktuvai jau nebeskrido. Panašu, jog Lietuva man buvo užprogramuota gerokai anksčiau nei tą apsisprendimo dieną.
Žmonės čia mus labai palaikė, buvo tikrai tolerantiški, jūsų tauta – labai kultūringa. Vėliau Inesa pasiūlė tapti teatro komandos dalimi. Likome čia dėl žmonių, kurie tikrai palaikė, priėmė, visada buvo šalia, Inesa tapo tarsi mūsų giminaitė, teatro aktorių trupę įsimylėjau dar iki čia atvažiuojant – tai savo darbu degantys profesionalai, dirbantys su didele aistra. Teatro komanda man tapo kaip šeima.
Taip atsitiko, kad 2014-aisiais metais netekau tėvų namų, 2022-aisiais metais netekau savo namų Kijeve ir galiu drąsiai sakyti, kad Alytus yra mano treti namai. Kol kas aš negaliu pasakyti, ar būsiu čia visą gyvenimą.
Situacija parodė, kad dėl nieko negali būti garantuota 100 proc. Dabar žinau, kad aš noriu būti reikalinga šiam teatrui, šiam miestui, atiduoti savo žinias tiems, kurie mane priėmė, palaikė ir žinau, kad visada man širdyje liks Ukrainos teatras. Dabar mes visi labai laukiame Ukrainos pergalės.
– Koks jis, Alytaus teatras atrodė tuomet ir/ar nuomonė apie teatrą kitokia šiandien – jau čia dirbant?
– Iki atvykstant žinojau, kad teatras labai progresyvus, šiuolaikiškas, dirbti atvažiuoja geriausi režisieriai, suburta stipri komanda, besirūpinantis socialine gerove ir besidomintis šiomis temomis, aktyviai dirbantis su žiūrovais. Ką aš matau dabar – teatras eina tolyn, dirba tarptautiniu lygmeniu, tai labai dideli žingsniai į ateitį. Džiaugiuosi.
– Pabandykime palyginti – teatro pasaulį čia, Alytuje, ir ten, Ukrainoje?
Jeigu lyginti Kijevą ir Alytų, tai labai didelis skirtumas. Ten dėl žiūrovų mums reikėjo konkuruoti su kitais teatrais. O čia – ramus miestas, dar neatpratau nuo to jausmo, jog reikia konkuruoti dėl žiūrovo. Dar norisi parodyti, kiek tas teatras svarbus, kiek daug ten įdėta darbo, koks svarbus jis miestui. Po Kijevo Alytus tapo kaip ramus uostas – pabūti su savimi, pagalvoti apie sprendimus, apie gyvenimą.
– Apie miestą. Alytus – koks jis? Ko jame trūksta?
– Alytuje išties mažai jaunimui, vaikams skirtų vietų. Jeigu laisvadienis – visi išvažiuoja iš miesto. Kodėl? Nes trūksta laisvalaikio praleidimo vietų, pramogų. Trūksta miestui aktyvaus gyvenimo, jauni žmonės išvažiuoja iš miesto.
– Kaip vertinate mūsų teatro lankytojus, ar jie aktyvūs, ar jiems rūpi, juk dažnai tenka stebėti auditoriją.
– Aš visada stebiu žmones, kokios jų emocijos vyrauja. Alytuje žmonės kultūringi, jie žino, kodėl ateina į teatrą, jiems tai rūpi. Džiaugiuosi, jog ateina ir paaugliai, vaikai, visgi į teatrą einame ne tik pasidžiaugti, bet ir suprasti tam tikrus dalykus. Nuo mažens formuojamas teatro mylėtojas. Aš matau kaip auga teatras, kaip auga žiūrovas.
– Pabandykime pasvajoti – Jūs po 10 metų?
– Net nežinau… Iki 2022-ųjų metų vasario planavau – viską buvau suplanavusi, aš esu planuotoja, kas ir kaip bus, aš net žinodojau, kur ir kada gimdysiu. Po dešimties metų Ukraina tikrai turės pergalę, Rusiją susimokės Ukrainai, Lietuvai ir kitoms šalims už tai, ką padarė. Ukrainos ir Lietuvos teatras bus aukštame tarptautiniame lygyje. Mūsų vaikai gyvens laisvoje ir nepriklausomoje šalyje. O kur būsiu aš – kol kas man nėra svarbu.
– Jūsų vyras – žinomas režisierius. Sunku gi ar lengva dviem kūrėjams gyventi po vienu stogu?
– Sunku (juokiasi). Mes su vyru esame drauge nuo universiteto laikų. Būna tokių akimirkų, jog pagalvoji – viskas, darykime kažką kita. Visgi išmokome skirti darbą ir gyvenimą šeimoje. Darbe apie asmeninį gyvenimą mes nekalbame. Kai atėjo karas, galvojom, jog štai – paskutiniai metai teatre, bet jis visgi grįžo į mūsų gyvenimą. Kartais norisi viską mesti, ypač tada, kai vyro du mėnesius nėra namuose – jis kuria spektaklius.
– Turite sūnų, kaip jam sekasi prisijaukinti gyvenimą Alytuje?
– Mano vaikas parodė tikrą vyriška stiprybę. Nuo to laiko, kai prasidėjo karas, jis dar nėra pasiskundęs, kad ar kelionė per sunki, ar kažkas nepatinka, ar galų gale pačia mūsų situacija. Jis labai gerai adaptavosi.
Daug laiko buvome trise – aš, šuo ir jis. Pasirodė socialinio bendravimo trūkumai. Bet jau viskas pasikeitė, jis jau randa draugus, su kuriais gali bendrauti. Buvo sunkus momentas, kuomet sakėme, jog reikia mokytis lietuvių kalbos, tuomet jis protestavo, kadangi galvojo, jog jau tuoj grįšime namo. Jūsų kalba labai graži, bet ir sunki, ir ją išmokti tikrai – iššūkis.
– Ir pabaigai… palaikote santykį su žmonėmis Ukrainoje, kokiomis nuotaikomis gyvena teatralai dabar?
– Taip, bendrauju, palaikau ryšį. Tose teritorijose, kuriose veikia teatrai, žmonės į juos eina. Ir pastebima, kad sulaukiama daug daugiau žiūrovų. Žmonėms reikalinga kultūra, ji padeda perjungti mintis, negalvoti apie karą, nes kiekvieną dieną gyvenant tame siaube galima išprotėti. Einama tiesiog pamatyti kitą gyvenimą, o ne kasdienius karo veiksmus.