Jau trečią sezoną Lietuvoje rungtyniaujantis puolėjas Kazeem Ojo Aderounmu mėgaujasi tuo, ką iki šiol jam pavyko pasiekti savo karjeroje, tačiau neslepia ir didesnių ambicijų ateityje.
Į Lietuvą iš subyrėjusio „Ventspils“ klubo atvykęs nigerietis jau pirmame sezone A lygoje atstovaujant Alytaus DFK „Dainava“ patyrė šiurpią čiurnos traumą, tačiau atsitiesęs po jos Kazeemas svariai prisidėjo prie iškovoto Pirmos lygos titulo. Jaunajam futbolininkui šis trofėjus buvo pirmasis karjeroje, todėl su Dzūkijos futbolo klubu iškovotas titulas vaikinui bus įsimintinas visą likusį gyvenimą.
Alyga.lt pakalbintas K. Aderounmu papasakojo apie tai, kiek laiko užtruko reabilituotis po patirtos traumos, kuo jo karjerai svarbus Latvijos etapas bei kodėl futbolininku tapti nebuvo taip paprasta.
– Kaip atrodė gyvenimas jūsų gimtinėje? Ar ten žmonės futbolu gyvena labiau nei čia, Lietuvoje?
– Mano gimtinėje futbolas nėra pirmas prioritetas, bet šalyje yra daug vaikinų, kurie jau nuo mažų dienų jaučia meilę futbolui, toks buvau ir aš. Kaip ir sakiau, nuo jaunystės mėgau futbolą, tačiau savo svajones įgyvendinti man buvo labai sunku – mano tėvai norėjo, jog aš studijuočiau, jie teigė, kad žaisdamas futbolą aš nepragyvensiu. Niekas manimi netikėjo, kad galėsiu iškeliauti iš šalies ir pasirašyti profesionalų kontraktą. Dabar galiu dėkoti Dievui, kad dėl stipraus mano užsispyrimo pasiekiau tai, ką norėjau, o gyvenimas, kurį dabar turiu – tai lyg svajonės išsipildymas.
– Išvykus iš gimtinės, pirmoji karjeros stotelė buvo Latvijos „Ventspils“ klubas. Ką prisimenate iš to sezono bei koks jausmas yra debiutuoti UEFA Europos lygos atrankose? Ar buvo sunku išvykti iš klubo, kuris bankrutavo?
– Tuo metu „Ventspils“ buvo viena geriausių komandų Latvijoje, man buvo garbė atstovauti šiam klubui ne tik vietinėje lygoje, tačiau ir UEFA Europos lygos atrankose. Čia buvo pasirašytas pirmas mano profesionalus kontraktas, todėl tai labai svarbi mano gyvenimo atkarpa. Žaisdamas už „Ventspils“ susikroviau didelį atsiminimų bagažą, kuris susijęs ne tik su futbolu – atvykęs į Latviją aš susiradau daug puikių draugų, su jais bendrauju dar ir iki dabar, mano gyvenime jie užima svarbią dalį.
Debiutuoti tokiame lygyje yra labai didelė patirtis, tikiuosi, kad dar kada nors pavyks sužaisti rungtynes atrankose į europinius turnyrus. Iš klubo išvykti nebuvo sunku, kadangi turėjau gerą agentą, kuris buvo užsispyręs kuo greičiau surasti man gerą klubą, taip aš ir atsidūriau ten, kur esu dabar.
– Kaip atsidūrėte Alytaus DFK „Dainavoje“ ir koks momentas iki šiol šioje komandoje jums yra pats įsimintiniausias?
– Su mano agentu susisiekė „Dainavos“ sporto direktorius Rimas Kantaravičius, po jų pokalbio buvau pakviestas į trijų dienų peržiūrą, kurioje sekėsi neblogai, todėl likau Alytuje. Įsimintiniausias mano momentas šioje komandoje – pirmasis įvartis atstovaujant „Dainavai“, kurį įmušiau į „Hegelmann“ komandos vartus. Prisimenu, kai pelnius įvartį mane visi sveikino, fanai priėmė labai šiltai, o tai man reiškia labai daug.
– DFK „Dainavoje“ jus galime vadinti komandos senbuviu, čia jau trečias sezonas šioje komandoje, o per tiek laiko, tikriausiai, jau spėjote gerai pažinti Alytų. Kuo labiausiai žavi šis miestas?
– Alytus yra labai gražus miestas, čia yra daug vietų, kur gali pailsėti, pasigrožėti gamta. Tačiau labiausiai mane žavi tai, kad visi žmonės Alytuje yra labai draugiški, visi mane priima labai šiltai. Taigi, Alytuje mane labiausiai žavi žmonės.
– Jeigu būtų galimybė pasilikti dar bent porai metų, ar ir toliau sutiktumėte žaisti DFK „Dainavoje“? Kokius tikslus šiam sezonui išsikėlėte kartu su komanda ir kokius išsikėlėte pats sau?
– Nors man viskas čia labai patinka, kol kas šiam klausimui neturiu atsakymo. Niekada negali žinoti, ką ateitis mums gali pasiūlyti, o būtent todėl tikiuosi sužibėti ir užsidirbti dar geresnį kontraktą. Šiuo metu tiesiog džiaugiuosi tuo, kur dabar esu. Tikiuosi, kad komandai galėsiu padėti mušdamas įvarčius bei į aikštę įnešdamas savo energiją, o jie įvertins mane ir mano pastangas. Šių metų komandos tikslas yra neiškristi iš lygos ir tapti vidutinioke, taip komanda įsitvirtintų lygoje.
– Kol kas DFK „Dainava“ rikiuojasi ketvirtoje turnyro lentelės vietoje. Ar tikite, kad kelių metų bėgyje Alytaus klubas gali atsidurti europinių lygų atrankose?
– O kodėl gi ne? Viskas yra įmanoma, kai visi kartu, kaip komanda, nori pasiekti savo tikslą. Viskas prasideda nuo mažų dalykų, tačiau einant savo svajonės link – galima pasiekti daug, labai daug.
– Pirmajame sezone patyrėte šiurpią traumą – lūžo čiurna. Papasakokite, kaip sekėsi ją išsigydyti, kaip ilgai užtruko gijimo procesas ir kaip sunku po tokios traumos ir vėl grįžti į futbolo aikštę.
– Taip, tai buvo išties šiurpi trauma, pats blogiausias mano karjeros etapas. Visas gydymo procesas truko net 8 mėnesius, buvo labai sunku visa tai ištverti, tačiau mane palaikė draugai, komanda, treneriai, būtent tai man leido sustiprėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Iš pradžių buvo labai sunku, jaučiausi silpnas, tačiau su visų aplinkinių pagalba po truputį grįžau į ten, kur buvau prieš šią traumą.
– Praėjusiais metais, kartu su tautiečiu Peter Oluwaseun Ademo, turėjote vienodas šukuosenas – būdavo sunku atpažinti, kuris iš jūsų yra Peteris, o kuris Kazeemas. Ar tai reiškia, kad Ademo yra tas komandos draugas, su kuriuo labiausiai sutariate ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų?
– Tai yra išties juokinga, ne kartą ir pats girdėjau, kad mus buvo labai sunku atskirti, bet ši bėda jau išspręsta – aš pakeičiau savo šukuoseną, todėl tokių problemų šiame sezone kilti neturėtų. Peteris man yra tarsi brolis, aš jį labai vertinu. Jį pažinojau dar prieš jam atvykstant į DFK „Dainavą“, būtent todėl mes esame tokie artimi.
– Dažniausiai kiekvienas futbolininkas turi savo svajonių komandą, už kurią žaisti svajoja jau nuo mažų dienų, kitaip tarus – turi savo mėgstamiausią komandą. Kuri yra jūsų ir kas būtent leido ją pamėgti?
– Nuo pat vaikystės palaikau „Barcelona“ komandą. Gan retai žiūriu užsienio komandų rungtynes, tačiau būtent „Barsos“ mačus mėgstu pažiūrėti. Suprantu, kad taip paprastai tokioje komandoje neatsidursi, turi būti pačio aukščiausio lygio žaidėjas, bet sužaisti rungtynes už šią komandą yra mano viena didžiausių svajonių.
– Kadangi jau prakalbom apie trofėjus, ar praeitais metais iškovotas Pirmos lygos titulas buvo pirmasis jūsų karjeroje ir kiek daug jis reiškia?
– Tai buvo pirmasis mano titulas, o jį iškovoti su šia komanda man buvo didelė garbė. Apskritai, iškovoti trofėjų yra labai geras jausmas, o ypatingai su šiais vaikinais. Labai džiaugiuosi, jog prisidėjau prie komandos grįžimo į stipriausią šalies lygą, aš visada tikėjau, kad DFK „Dainava“ turi būti aukščiausiame lygyje, mano komandos draugai bei fanai to tikrai nusipelnė.
– Ir pabaigai – šiek tiek apie fanus. Ką reiškia turėti tokį garsų palaikymą iš komandos aistruolių? Kai girdite juos dainuojant, galbūt taip jie suteikia papildomos motyvacijos gerai pasirodyti aikštėje?
– Žinoma, kad „Dzūkų tankai“ yra mūsų didžiausia jėga, tai prideda mums daug motyvacijos, jie yra mūsų užnugaris. Mažai komandų Lietuvoje turi tokius fanus, kurie visada važiuoja paskui, visada palaiko bet kokiomis aplinkybėmis, nesvarbu kur bežaistumėme. Girdėdamas jų aistringą palaikymą aš visada mėgaujuosi atmosfera, mėgaujuosi žaidimu, tai mane užveda. Tikiuosi, jog jie ir toliau taip stipriai mus palaikys, kadangi kartu su tokiu garsiu palaikymu mes galime pasiekti labai daug.
Kalbėjosi Dominykas Karza