Suplanavusi maršrutus nr. 141 ir 142 „Stop juostos“ laida nufilmavo Punios (Alytaus r.) ir Alytaus medvilnės kultūros rūmų (dabar – kultūros centro) atsiradimo istorijas, pakalbino jų liudininkus.
Maršrutuose apsilankę dalyviai taip pat aplankė ne tik kultūros, tačiau ir garsiausias laisvalaikio ir visuomeninio matinimo vietas – buvusį „Nemuno“ restoraną ir „beždžionke“ vadintą kavinę Alytuje bei „Punelės“ kavinę-viešbutį Punioje.
Pasak laidos pašnekovų, architekto Juozo Zinkevičiaus suprojektuoti Punios kultūros namai, kuriuose šiandien įsikūrusi seniūnija bei paštas, dabar pasitinka sovietinis vitražu su Gedimino stulpais. Panašios architektūros yra ir netoliese esantis pastatas, kuriame veikė kavinė (restoranas) ir viešbutis „Punelė“.
„Punelė“ – restoranas su banketine sale, kur lankydavosi ir legendiniai Kauno „Žalgirio“ krepšininkai, o Arvydas Sabonis kavinės barmeną esą yra vadinęs ir geriausiu Europoje. „Šiandien jau viskas išdaužyta, neprimena anų laikų. O čia ir Brazauskas kelis kartus buvo, ir Griškevičius…“, – pasakojo kavinėje barmenu dirbęs Sigitas Žūsinas. Šiandien šis pastatas visiškai apleistas. Kavinėje virėja dirbusi puniškė Ona Varaškevičienė apgailestauja, kas dabar likę iš buvusios kavinės.
„Panoraminis vaizdas – pasaka. Jaučiuosi kaip dvarininikas – vaizdas į bažnyčią, parką . O čia – dolomito apdailos plokštės – sovietinio modernizmo klasika. O čia – klasikinis šviesos šulinys – tokie yra žinomi nuo Antikos laikų“, – Punioje laidoje kalbėjęs Vaidas Petrulis, architektūros istorikas Kauno technologijos universiteto.
V. Petrulis apsilankė ir Alytuje, pasak jo, kavinę vadino „Beždžionke“, nes būdavo šiek tiek aukštesnis baras ir ant tų kėdžių reikėdavo užsikabaroti. Buvusiame „Nemuno“ restorane jis pastebėjo išlikusių autentiškų detalių – pagrindinės salės šviestuvą, parketą, dekoratyvines stiklo bei dirbtinės odos sieneles.
Dabartinio Alytaus kultūros centro pastato fasade „Stop juosta“ nufilmavo dailininko Vytauto Vanago sukurtą mozaiką ir dailininkų Romo Dalinkevičiaus ir Nijolės Vilutytės sukurta freską „Audėją“, įrašytą į Kultūros vertybių registrą.
Laidos pašnekovų teigimu, Alytus vos per dešimtmetį virto didžiausiu pietų Lietuvos pramonės centru, kuriame gyventojų skaičius išaugo beveik keturis kartus, čia žmonės važiavo ne tik iš Dzūkijos ar Suvalkijos kaimų, bet iš visos Lietuvos, tai buvo žmonės „be šaknų“. Čia iškilo ir medvilnės kombinatas, vėliau tapęs didžiausia tekstilės įmone visoje Lietuvoje, turinčia net savo kultūros centrą, kuriuos suprojektavo architektai Vytautas Jurgis Dičius ir Kęstutis Kisielius.
„Galima pasakyti, kad pusė mano kartos žmonių gal ir negimę būtų, jei ne kultūros namai”, – juokiasi istorikas Kastytis Antanaitis iš Vytauto Didžiojo universiteto.
„Stop juosta“ neužsiminė, tačiau įdomu ir tai, kad alytiškių „bovilnos kultūrnamiu“ buvo statomas slaptai, Maskvoje matomuose valstybiniuose planuose jis buvo įvardijamas, kaip „pagalbinės patalpos“ (sandėlys) ir tik vėliau oficialiai „išpakuotas“ bei iškilmingai atidarytas 1980-aisiais, olimpinių žaidynių Maskvoje proga.
