Pirmosios keturiolika Rusijos karo prieš Ukrainą dienų. Gyva, skausminga ir vis dar tebepūliuojanti šiandiena. Ji – teatro scenoje. Ukrainiečių dramaturgo Pavlo Arie pjesės „Civilio dienoraštis“ įkūnijimas Alytaus miesto teatre kaskart primena, jog visame kame svarbiausia buvo, yra ir bus žmogus. Apie monospektaklį ir vidines kovas – nerimo, įtampos ir vilties pilname spektaklyje ir kaip jaučiasi vaidmenį kuriantis aktorius Vaidas Praspaliauskas.
(LT)
(UA)
Spektaklio svoris
Ukrainiečių dramaturgas P. Arie pjesę „Civilio dienoraštis” parašė per pirmąsias 14 Rusijos karo prieš Ukrainą dienų. Šie jautrūs autoriaus išgyventi tekstai mums ir mūsų palikuonims suteikia galimybę sužinoti tiesą apie tai, kas įvyko. Tai nėra tik literatūra.
Visa Europa, visas pasaulis yra nežinioje. Žmonės nežino ir nesupranta, kaip gyventi, kai jų šalyje vyksta karas. Baimė ir nežinojimas, kaip išspręsti problemą, sukuria chaosą. Suniokoti miestai, prarasti namai, nepriteklius, ekonominė suirutė. Bet svarbiausia visame kame buvo, yra ir bus žmogus. Jo vidinės kovos – nerimo, įtampos ir vilties – kelias…
Monospektaklis siūlo pajusti tuos įvykius, kartu su aktoriumi ir žiūrovais išgyvendami šias 14 dienų. „Žinojau, jog kurti vaidmenį monospektaklyje – milžiniškas krūvis, didžiulė atsakomybė, nes tu – vienas prieš visus žiūrovus, nėra už ko pasislėpti, nėra galimybės ką nors pamiršti ar padaryti ne taip. Visgi gavęs pasiūlymą – labai apsidžiaugiau, nes tai – iššūkis, galimybė augti ir tobulėti“, – sako aktorius V. Praspaliauskas.
Besidžiaugdamas teatro augimu ir paties tobulėjimu nuo 2015-ųjų metų Alytaus teatre dirbantis aktorius įsitikinęs, monospektaklis – aktoriaus meistriškumo įrodymas, gebėjimas būti vienam prieš visus, būti dėmesio centre. Ir tik nusilenkus dingsta baimė – suklysti, nesujaudinti, neįtraukti žiūrovo – atiduodi visas jėgas geriausiam rezultatui.
Dovilės Balčiūnaitės-Svirskės (@MiškoMotė) nuotraukos
Režisierius – ukrainietis
Spektaklio režisierius – ukrainietis Stas Zhyrkov – puikiai pažįstamas Alytaus teatro gerbėjams, čia kūręs ir kitus įsimintinus spektaklius „Marytė“, „Revizorius“. Spektakliai keliauja po Lietuvos teatrus, skina laurus festivaliuose. Beje, „Civilio dienoraštis“ taip pat jau apdovanotas, o Vaidas – pelnęs ir geriausio aktoriaus vardą.
„Dirbti su režisieriumi Stas man labai patinka, žinojau, jog bus tikrai įdomus turiningas procesas, o darbas – produktyvus. Visgi po džiugaus etapo, jog Alytaus teatre kursime monospektaklį, atėjo ir kitas etapas – laiko tarpas išmokti tekstą, repetuoti buvo išties trumpas, todėl drąsiai sakau – gyvenau su civiliu. Eidamas gatve kaskart kalbėjau tekstus, kartojausi, mokiausi. Kol trupė vasarą ilsėjosi – aš gyvenau su daugiau nei valandos ilgio tekstu, su jausmu ir atsakomybe prieš žiūrovus. Tiesa, tekstas man labai patiko – tai atskiros dienoraščio dalys, jos mane labai įtraukė“ , – šypsosi Vaidas.
Spektaklio premjera įvyko ne Alytuje – savoje scenoje, o Sakartvele, todėl tikslumas buvo labai svarbus: „Nuo tavęs priklauso kitų žmonių darbas – garso, šviesų operatorių, Sakartvele buvo rodomi titrai. Negali supainioti teksto, nes tuomet nukentės visų darbas, todėl tai dar labiau įpareigojo iš savęs pareikalauti paties geriausio rezultato, atiduoti visą save ir dar daugiau“, – tęsia V. Praspaliauskas.
Beje, spektaklio apšvietėja – taip pat ukrainietė. Režisieriaus asistentė – teatro meno vadovė, ukrainietė Ksenia Romashenko. „Turėjome pilnas 8 repeticijas, laikas mums beprotiškai spaudė. Labai padėjo Ksenia – būtent ji primindavo, kaip tam tikrose vietose turiu daryti, rašydavosi režisieriaus pastabas – tai yra labai didelė pagalba aktoriui. Juolab – kalbos barjeras, o mano rusų kalba – kaip Ksenios lietuvių“– juokiasi Vaidas.
Už palaikymą, už tai, kad kurį laiką aktorius tarsi gyveno vien tik civiliu, jis dėkingas žmonai Simonai, nors statant spektaklį judviejų mažylis buvo dar visai kūdikis. Vaidas šypsosi, pamačiusi spektaklį žmona viską suprato. „Spektaklis tikrai vertas dalies iš šeimos atimto laiko“, – tai buvo jos žodžiai.
(Ne)patirtas jausmas
Grįžkime prie svarbiausios dalies spektaklyje – jausmo, juk spektaklio tema, kuri nepaliko abejingų, kuri, regis, suvokiama, tik būnant ne ten – sunkiai jausmais apsakoma. Kaip lietuvis gali pajausti tai, ką jaučia ukrainietis?
„Tu negali pajausti, kai pats ten nebuvai, nekrito ant tavo galvos bombos, nejautei baimės. Taip, mes visi matėme filmuotą medžiagą, tu jauti, kad tai – gyva, kaip baisu, kad prasidėjęs pragaras. Viduje tave tai liečia, bet jausti gali tik ten buvę žmonės. Tai yra mano bandymas suprasti, įsijausti, įsigyventi. Mes gyvename čia, galime išeiti į gatvę, matyti saulę danguje, negirdime sirenų, riksmų, klyksmų, mes nesuvokiame, jog už poros valandų kelio nuo mūsų – pragaras“, – pasakoja Vaidas.
Spektaklio režisierius ir asistentė tie žmonės, kurie karą pergyveno patys, jautė baimę, pavojų, todėl šių žmonių išgyvenimai buvo kertiniai padėję aktoriui perteikti tai, ką jaučia ten esantys žmonės.
„Trys minutės – toks laiko tarpas yra saugus, kuomet turi spėti pasiekti slėptuvę. Deja, iki artimiausios – aštuonios minutės. Tu supranti, koks yra laiko trapumas, dėl to – miegi su drabužiais, visuomet turi būti pasiruošęs bet kam“, – iliustruoja aktorius.
Teatro galia
Įtraukti žiūrovą – sudėtingiausia, tačiau tie, kurie matė spektaklį „Civilio dienoraštis“ gali paliudyti – žiūrovas sukaustomas nuo pirmos iki paskutinės minutės.
„Mes visi gyvename šia karo tema, medijose informacijos apstu, prieš statant spektaklį svarsčiau, ką gi dar naujo gali parodyti, netgi norėjau pats ten nuvykti ir pagyventi savaitę, visgi režisieriaus tikslas buvo – perteikti jausmą. Manau, mums pavyko, svarbiausia jog žmogus jaustų, ne tik suprastų, todėl teatro misija čia gaivališkai svarbi, atskleidžianti vidinius jausmus “.
Kai viskas atrodo vien tik juoda, spektaklyje nestinga ir scenų, kuomet baimę keičia gyvenimiškos situacijos – šviesesnės, šiek tiek keliančios net juoką. „Režisierius nepanardina į visišką bedugnę, jis suteikia ir šansą pajausti šviesą, tai labai padeda suprasti pajausti, kaip visgi jaučiasi žmonės.“
14 dienų, kai visas tau pažįstamas, mylimas, laisvas pasaulis tampa kitokiu.
14 dienų nuo visiško žinios apie karą neigimo iki susitaikymo su situacija.
14 dienų, kurių kiekviena yra naujas gyvenimas.
14 dienų netekties ir skausmo.
14 dienų, kai gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo iki šiol.
Ar taip bus?
