Pristatytos į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą naujai įrašytos septynios vertybės ir įteikti sertifikatai jų saugotojams.
Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildę reiškiniai – lietuvininkų dainavimo, šilinių dzūkų grybavimo, Lietuvos totorių gastronominė tradicijos, pintinių juostų pynimas, poledinė bumbinamoji stintų žvejyba, poledinė stintelių žvejyba sukant bobas Lūšių ežere ir Žolinės atlaidų šventimas Krekenavoje.
Šilinių dzūkų grybavimo tradicija – miško ūkinės veiklos žinių, tikėjimų ir papročių sistema, formuojanti ir palaikanti ypatingą dzūkų santykį su juos supančia aplinka – mišku. Buvo sakoma, kad šiliniai vos gimį, o jau grybauc moka.
Apie įdomius grybavimo papročius smagiai pasakojo tradicijos saugotojai ir puoselėtojai iš Dzūkijos nacionalinio parko, Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos bei Varėnos apylinkių kaimų gyventojai.
Dzūkijos nacionalinio parko surinktomis žiniomis, šilinių dzūkų gyvenimas siejosi su mišku. Pirmiausia atokiam miško skynime įsikurdavo kaimas, kuris ir pragyvendavo iš miško – užsidirbdavo kirsdami, parduodami mišką, gabendami medieną į geležinkelio stotį, medžiodavo, bitininkavo, vasaromis uogaudavo, grybaudavo ir parduodavo miško gėrybes, pragyveno „iš kašelių“. Dar XX a. grybavimas ir uogavimas, bitininkystė vaidino tokį patį ar net didesnį vaidmenį žmonių gyvenime, kaip bulvių sodinimas ar rugių sėjimas. Pasitaikydavo ir taip, kad grybingais metais šiliniai dzūkai palikdavo nedirbtus laukus, o visą laiką skirdavo grybavimui. Dėl menko derliaus šiluose ilgiau išliko senieji įrankiai, taip pat ilgiausiai gyvavo ir įvairūs burtai derliui padidinti. Dar šiandien galima išgirsti pasakojant apie „šokimą lenton“, kad linai geriau derėtų, dar gyvi senoliai kadais arę Skroblų, Grūdą ar Ūlą, lietui prišaukti.
Per amžius išsivystė ir lig šiol gyvuoja su medžio apdirbimu susiję amatai: skobiami ar drožiami indai, pinami krepšiai, vejamos virvės, meistraujami mediniai kryžiai, transporto priemonės, gajos tradicinės architektūros tradicijos. Daugelis naujovių šilinių dzūkų krašte prigijo lėtai arba neįsigalėjo. Pavyzdžiui rugiai čia daug ilgiau buvo pjaunami pjautuvais, tikint, kad šienaujant dalgiu išbarstomi grūdai arba bulvės ilgai buvo kasamos be išarimo. Taip pasakoja panemunių dzūkai apie šilinius: „Nu jau tį gudai. Zervynai, Mančiagirė, Žiūrai, Milioniškės, jau tį gudai. Nu žmonės kap žmonės, bet pas juos kitap: jiej būlbų plūgais nesodzino, jiej būlbų nearė va kap mes, išarėm ir kasam, jiej cielas kasdavo visas. Tai kap nuvejo mano sesuo tenais, tai tadu pradėjo būlbas išarc. Ką tu, čia ne gaspadoriai, taigi būlbas supjausto, vat jau tį neūkiška buvo, jau tį reikėjo cielos kad būt. Nu bet tį pas juos [Mančiagirės k.] visur tarpas (durpė), tai iš tarpo dar gerai, užkabinai kapliu ir išverci visų krūmų iš karto, bet pas mus tai molienon.“ (Dubaklonio k.)