Emilijos Pliaterytės, o kartu ir visų pasižymėjusių lietuvių moterų garbei kuriamas naujas muzikinis spektaklis.
Pastatymo imsis režisierius-dramaturgas Kęstutis Jakštas ir renginių režisierių Dalius Abaris.
Kūrėjai atkreipia dėmesį, kad per mažai kalbama apie mūsų šalies istorinius herojus. Todėl valstybinis ansamblis „Lietuva“ tęsia savo kūrybinę misiją ir toliau į sceną perkelia reikšmingiausius Lietuvos istorijos etapus, kuria muzikinius spektaklius apie iškilias asmenybes.
Grafaitė E. Pliaterytė buvo 1830-1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo dalyvė ir kapitonė. Emilija įstojo į sukilėlių gretas, nusikirpo plaukus ir persirengė vyriškais drabužiais, įveikė ne vienerias sunkias kautynes, už kurias jai buvo suteiktas generolo laipsnis.
K. Jakštas su ansambliu „Lietuva“ režisavo koliažinę operą „Mažvydas“, o D. Abaris režisavo kitą ansamblio muzikinę dramą „Sakmė apie dovanotą širdį“.
Suderinti dviejų skirtingai kuriančių režisierių pajėgumus mintis kilo ansamblio „Lietuva“ vadovei Editai Katauskienei. Ji lankėsi E. Pliaterytės muziejuje Kapčiamiestyje (Lazdijų r.), buvo prie jos kapo, paminklų, konsultuojasi su istorikais, anot jų, moterų stiprybė buvo vienas iš ryškiausių lietuvių bruožų Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais.
Pasak „Lietuvos“ vadovės, akivaizdu, kad neverta ginčytis, kurios šalies ji karžygė – atvirkščiai, muzikinis spektaklis gali padėti aiškiau suvokti istorinę sąjungą.
Muziką kurti patikėta Jievarui Jasinskiui. Nuo 2018 m. jis – Kauno bigbendo vyr. dirigentss ir meno vadovas, o.2020 m. Jievaro kūrinys simfoniniam orkestrui „Change“ pelnė antrąją vietą ir specialų geriausios lietuviškos kompozicijos prizą tarptautiniame konkurse „Future Symphony”.
Spektaklio scenarijų kurs gerai žinomas poetas, scenaristas Alvydas Šlepikas.
„Lietuviai Emiliją mato savo didvyre, lenkai – kaip savo, o mes ją parodysime kaip bendrą šių tautų iškilią asmenybę. Norisi atskleisti Pliaterytės patriotizmą, norą kovoti už tėvynę, nesitaikymą su okupacija. Ir ne vien tik remiantis istoriniais faktais, bet ir kalbant per asmeninį gyvenimą – meilės istoriją, šeimą, kovas. Kursime taip, kad spektaklis turėtų šviesią, viltingą pabaigą, nepaisant to, kad sukilimas buvo pralaimėtas. Istoriją projektuosime tiesiai į dabartį, į laisvą ir nepriklausomą šalį“, – pasakoja A. Šlepikas.
... Keletą kartų kovotojai vos nepakliuvo į rusų kariuomenės rankas. Susidūrus su kazokais, teko plaukti per Ančios ežerą. Emiliją kliudė kulka. Sužeistą ir nusilpusią, sergančią plaučių uždegimu, Cezaris (Emilijos pusbrolis) ir Marija (viena iš Emilijos adjutančių Rašanavičiūtė) atnešė į eigulio Margelio trobelę. Vėliau buvo pergabenta į netoliese buvusį Justinavo dvarą pas savininką Ignotą Ablamavičių, kuris pritarė sukilimui. Konspiracijos sumetimais Emilija pasivadino svetima pavarde. Slaugoma rūpestingų šeimininkų, ligonė atsigavo, sustiprėjo. Tačiau, išgirdusi apie sukilimo pralaimėjimą, narsioji karžygė palūžo. Žlugo jos svajonės matyti tėvynę laisvą, gyvenimas nebeteko prasmės. Jos jėgos vėl pradėjo silpti, liga atkrito, ir 1831 m. gruodžio 23 d. Emilija Pliaterytė mirė. Ablamavičiai slaptai palaidojo ją senosiose Kapčiamiesčio kapinėse. Ant jos kapo buvo pastatytas akmuo su užrašu: „Emilija“. Kitoje pusėje iškalti žodžiai: „Sielą Dievui, gyvybę tėvynei atidavė“. Vėliau vietoje akmens pastatytas kryžius su atitinkamu užrašu, o akmuo nuo kapo perkeltas į miestelio pakraštį prie kelio į Veisiejus. Garsas apie įžymiąją sukilėlę pasklido po Lietuvą, Lenkiją, Prancūziją, Latviją. Daugelio sričių menininkai ėmėsi įamžinti jos atminimą. Emilijos Pliaterytės žygdarbis tapo legenda. Apie narsiąją karžygę buvo kuriami eilėraščiai anglų, prancūzų, italų kalbomis. 1842 m. Niujorke buvo išleista jos biografija anglų kalba. Knygos leidimą rėmė tuometinis JAV prezidentas Džonas Taileris. Meilė tėvynei, mirtis už jos laisvę ir nepriklausomybę Emilijos Pliaterytės vardą išgarsino visame pasaulyje… (iš muziejaus Kapčiamiestyje aprašymų).
Susijęstraipsniai
