„Toli girdėc, kur Marcinkonys gieda“, – daugiau kaip penkiasdešimt metų dainuoja visoje Lietuvoje ir už jos ribų žinomas Marcinkonių folkloro ansamblis.
Marcinkonys nuo seno tituluojami šilų sostine ir šilinių dzūkų kultūros lopšiu. Ir tai liudija darbštieji, kūrybingieji kaimo žmonės.
Puoselėdami etnokultūrą, tradicijas ir papročius, saugodami lietuvybę ir dzūkų tarmę jie savo gražiais darbais visais laikais kūrė ir tebekuria kaimo istoriją.
Šie metai Marcinkonims yra ypatingi – didžiausiam Lietuvos kaimui ir visai jo bendruomenei teko garbė nešti Lietuvos mažosios kultūros sostinės vėliavą Dainavos krašte.
Šia gražia proga Marcinkonių kultūros centre nuskambėjo įspūdingas mažosios kultūros sostinės atidarymo ir visų metų kultūros renginių programos pristatymo renginys. Margaspalvę, gausią ir nuotaikingą šventinę programą turtino Marcinkonių talentai ir svečiai.
Šv. Mišias Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado parapijos bažnyčioje už kaimą ir jo žmones aukojo parapijos klebonas Bronius Krakevičius. Po jų visi skubėjo į Marcinkonių kultūros centrą. Fojė, išpuoštoje kaimo darbštuolių ir auksarankių austomis lovatiesėmis ir pintinėmis, kurios dzūkiškai vadinamos kašelėmis ir be kurių marcinkoniškiai į mišką grybauti neina, svečius sutiko ir dzūkiška daina pasveikino Marcinkonių folkloro ansamblio dainininkai. Čia buvo atidaryta įspūdinga fotografijų paroda „Vai pucine“, liudijanti turtingą šio daugiau kaip penkiasdešimt metų dainuojančio ansamblio renginių kraitę. Taip vadinasi ir viena seniausių ansamblio dainų. Kai kurie iš nuotraukų žvelgiantys ansambliečiai jau iškeliavę Amžinybėn, tačiau tai puikus įrodymas, kaip šie žmonės garsino savo gimtą kaimą.
Šventinį renginį vedė šaunieji marcinkoniškiai Rimutė Avižinienė ir Jonas Bajoriūnas, tad liūdėti neteko niekam. Pasidžiaugę tuo, jog šie metai bus puiki proga visai Lietuvai pademonstruoti unikalius Marcinkonių kaimo kultūros turtus ir kad į šventę susirinko pilnutėlė salė marcinkoniškių ir svečių, jie kvietė aktyviai prisijungti prie visus metus kaime vyksiančių renginių.
Apie nuo senų senovės Marcinkonis garsinusius iškilius žmones paskaitą skaitė Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos istorikė Virginija Pugačiauskienė. Istorikės teigimu, Marcinkonys yra puikus pavyzdys, kaip šio kaimo gyventojai visais laikais buvo lietuvybės puoselėtojai – steigė įvairias tautines draugijas, platino lietuvišką spaudą ir rūpinosi augančios kartos ateitimi.
Daugybę metų buvęs kitų valstybių okupacijoje ir įtakoje, Marcinkonių kaimas išskirtinis tuo, kad išsiskyrė stipria lietuviška bendruomene ir išsaugojo savo tapatumą. Pati tautinio judėjimo pradžia Marcinkonyse buvo devyniolikto amžiaus antra pusė. Prie parapijos lietuvybės puoselėjimo labiausiai prisidėjo čia kunigavę dvasininkai: kunigas ir knygnešys Vincentas Butvydas, lietuviško sujudimo Marcinkonių krašte pradininkas Jonas Šoblickas, įvedęs pamaldas ir vaikų katekizaciją lietuvių kalba. Įdomus faktas, kad šiam kunigui besidarbuojant Marcinkonių parapijoje, čia dažnai atostogaudavo Vincas Krėvė ir Liudas Gira. Kad Krėvė priėmė sprendimą rašyti lietuviškai, taip pat buvo šio kunigo įtaka. Jis klebonijoje buvo įrengęs spaudos slėptuvę, organizavo Gyvojo rožančiaus brolijos ir Blaivybės draugijos veiklą.
1905 metais jo pastangomis pradėjo veikti bažnytinis choras, pastatyta didelė klebonija, šventorius aptvertas mūrine tvora, kurioje įrengta keturiolika koplytėlių. Kitas lietuvybės puoselėtojas buvo čia besidarbavęs kunigas, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Vasario 16-os akto signataras, lietuviškų mokyklų ir draugijų steigėjas, pirmųjų lietuvių katalikų periodinių leidinių bendradarbis Alfonsas Petrulis. Didelį dėmesį parapijos žmonių tautiniam auklėjimui skyrė kunigas Pranciškus Raštutis, kuris už lietuvišką veiklą 1920 metais buvo lenkų nukankintas. Šį kunigą mena iki šiol prie bažnyčios augančios liepos. Didelį vaidmenį Marcinkonių tautinei savimonei vaidino čia aktyvią švietėjišką veiklą vystę daraktoriai ir knygnešiai, kiti visuomenininkai.
Marcinkoniškius su gražia iniciatyva būti šiais metais mažąja Lietuvos kultūros sostine dzūkiškai pasveikinęs Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta pasidžiaugė, jog bus labai puiki proga visai Lietuvai parodyti, kokia čia graži gamta ir svarbiausia, kokie darbštūs, kūrybingi ir dainingi žmonės. „Mes dainyngiem marcinkoniškiam dėkavojam ne cik už tas skambias dainas, bet ir už lietuvybės, patriotiškumo saugojimų. Šito krašto žmonys visais sunkiais čėsais buvo cikri savo krašto patriotai. Marcinkoniškiai dainosa ne cik savo sielvartų ar dziaugsmų išsakė ir jom langvino gyvenimų, bet ir lietuviškumų, savascį išlaikė. Jiej dainavo ir patriotines dainas. Iš visos širdzies dėkavojam Jumi, marcinkoniškiai, už gražias dainas, už tradicijų puoselėjimų ir Varėnos krašto garsinimų. Linkiu, kad šilų krašto soscinėn Marcinkonysa nigdi neišsekt dainų ir kultūros šalcinis“, – sveikino rajono vadovas.
Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška pažymėjo, jog šio kaimo, kuriame šiuo metu gyvena apie penki šimtai trisdešimt gyventojų, žmonės visais laikais buvo kultūros ir lietuvybės nešėjai. Nepaisant, jog kaimas nepriklausomoj Lietuvoj atsidūrė tik po 1990 metų kovo 11 dienos, nes iki tol jam buvo lemta būti rusų, lenkų, vokiečių, tada vėl rusų okupacijoje. „Labai džiaugiamės kad Marcinkonys šiemet tapo mažąja Lietuvos kultūros sostine. Linkiu, kad marcinkoniškiai visada puoselėtų savo kraštą, kalbą, kultūrą“.
Šventinį renginį vainikavo nuotaikingas garsiosios folkloro dainų atlikėjos Veronikos Povilionienės ir folkloro grupių „Ratilai“ ir „Blezdinga“ koncertas. Marcinkoniškius pasveikinusi Veronika Pavilionienė sakė, jog labai džiaugiasi, kad šie metai paskelbti Dzūkijos metais ir kad būtent šiemet Marcinkonys įgyvendins tokią gražią kultūros misiją. „Mes esam laimingi, kad gimėm po šita Lietuvos dalele. Linkim visada atminti, kad šeima, laisvė ir tėvynė yra pats brangiausias turtas“. Kai šie atlikėjai užgrojo ir uždainavo, atrodė, kad tos dainos ir melodijos aidėjo visame kaime. Daugybė autentiškų dainų virpino žiūrovų širdis, o pabaigoje nuskambėjo iki sielos gelmių jautri Marcinkonių folkloro ansamblio daina „Vai seniai pas motulį buvau“.
Po koncerto marcinkoniškiai ir svečiai neskubėjo skirstytis. Čia iki vėlaus vakaro netilo dzūkiškos dainos ir pasakojimai, kiekvienas buvo svetingai pavaišintas Marcinkonių kaimo šeimininkių pagamintais dzūkiškais valgiais.
Marcinkonių kultūros centro direktorė ir bendruomenės pirmininkė R. Avižinienė tvirtina, jog marcinkoniškiai jaučia didelį pasididžiavimą ir pagarbą, kad šilų sostine tituluojami Marcinkonys turi galimybę šiemet nešti Lietuvos mažosios kultūros sostinės kultūros vėliavą. „Smagu pasakyti, kad šiems ypatingiems mūsų kaimui metams ruošėmės visi drauge – ne tik kultūros centras, bet ir bendruomenė, ir kaime veikiančios įstaigos – Marcinkonių daugiafunkcis centras, biblioteka, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija. Mūsų kaimas yra unikalus – jis nuo seniausių laikų turi ypatingų kultūros vertybių, kurias kovodami su įvairiomis okupacijomis puoselėjo ir išsaugojo mūsų protėviai ir tėvai, o dabar su didžiausia pagarba puoselėjame mes. Šita graži kultūros misija mus sutelkė, labai džiaugiuosi, kad su geros valios pagalbininkais atidarymo renginys buvo puikus! Tikrai gražių ir prasmingų šventinių renginių, kurie įprasmins mažosios kultūros sostinės vardą, su iniciatyvų nestokojančia komanda suplanavome visiems metams. Kviečiame aktyviai juose dalyvauti ne tik Marcinkonių krašto žmones, bet ir svečius iš visos Lietuvos֧“, – kviečia R. Avižinienė.
Rūta Averkienė
Susijęstraipsniai
